Šiandien kiekvienas iš mūsų – vyras, moteris ar vaikas – esame beveik 20 kilogramų sunkesni nei to paties amžiaus žmonės iš 6-ojo dešimtmečio. Mes to greičiausiai nepastebėjome, bet besikeičiančias formas išduoda kasmet didėjančios standartinės automobilių sėdynės bei XL dydžio kelnės, etiketėje „sumažėjusios” iki L (analogiškai L – iki M). Kodėl taip staigiai storėjame? Mažiau fiziškai aktyvesni tikrai netapome – tai rodo nuo 2000-ųjų dvylika metų Jungtinės Karalystės Plymouth ligoninės vykdytas tyrimas, paneigiantis populiarią nuomonę, kad sportuojame vis mažiau – pasirodo, šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai juda tiek pat, kiek ir prieš 50 metų.
Didėjančias apimtis lemia labai paprasta priežastis – tai, ką valgome, o, tiksliau, cukraus kiekis maisto produktuose, apie kurį dažniausiai net nenutuokiame.
Pradžia – masinis vienos grūdinės kultūros paplitimas
Pasikeitusio požiūrio į maisto pramonę šaknys siekia XX a. 7-ąjį dešimtmetį. Būtent tuomet JAV buvo itin plačiai pramoniniu būdu pradėti auginti kukurūzai (vėliau išplitę ir į kitus žemynus), pirmiausia amerikiečiai pradėjo vartoti iš kukurūzų pagamintus gaminius.
Svarbiausi iš jų – kasdieniai produktai, tokie kaip miltai, aliejus ir iš krakmolo išgaunamas saldus sirupas, vėliau mokslininkų „patobulintas” ir pavadintas daugiafruktoziu kukurūzų sirupu. Už įprastą baltąjį, iš cukrinių runkelių gaminamą cukrų jis saldesnis, geriau tirpsta vandenyje, naudojamas ne tik kaip saldiklis, bet ir tirštiklis bei drėkiklis, gerinantis daugelio produktų prekinę išvaizdą, o svarbiausia, – yra bent trečdaliu pigesnis. Būtent todėl juo pasaldinami kone visi kasdieniai maisto produktai – nuo mėsos iki, pavyzdžiui, duonos, kuriai minėtas sirupas suteikia viliojamą, tarsi ką tik iš krosnies ištraukto maloniai apskrudusio kepinio įspūdį.
Dar prieš porą dešimtmečių nutukimas nebuvo tokia opi visuomenės problema, kaip kad yra šiandien, bet jau tada dėl populiarėjančio amerikietiško gyvenimo būdo ir globalėjančios maisto pramonės gydytojai stebėjo didėjančias sergančiųjų cukriniu diabetu bei širdies ir kraujagyslių ligomis gretas.
Cukraus industrijai „meškos paslaugą” padarė ir lieso maisto vajus – kaip teigia biochemijos profesorius Richardas Bruckdorferas iš UCL (University College London), prakalbus apie vis dažnesnes širdies problemas, daugiausia kaltės buvo suversta maiste esantiems riebalams. Taip išpopuliarėjo mažo riebumo, liesi arba visai riebalų neturintys produktai (low fat), kuriems skonio ir patrauklumo suteikė būtent papildomas cukrus.
JAV žemės ūkio ministerijos atliktas grandiozinis tyrimas, aprėpiantis daugiau nei 30 pastarųjų metų, parodė, kad šiuolaikinis amerikietis per metus suvartoja daugiau nei 70 kilogramų cukraus per metus, iš kurio daugiau negu pusė yra pramoniniu būdu iš kukurūzų išgauti už cukrinių runkelių baltąjį cukrų maždaug trečdaliu pigesni saldikliai. Reikėtų pažymėti, kad į šį skaičių neįskaičiuojami visi dirbtiniai saldikliai, kurių taip pat gausu mūsų maiste.
Kuo daugiau vartojame, tuo daugiau norisi
Maždaug 8-ojo dešimtmečio viduryje pastebėta, kad plintantis nutukimas susijęs ne tik su riebaus maisto vartojimu ar fiziniu aktyvumu. Kaip sako britų mokslininkas ir sveikatos ekspertas, aktyviai bendradarbiaujantis su Pasauline sveikatos organizacija, profesorius Philipas Jamesas, jau tada pastebėta, kad tunka ir tie, kurie nevengia judėti ir vartoja liesus maisto produktus. Dar 1966-aisiais žmonių su didesniu nei 30 kūno masės indeksu (KMI) – kas medicinos požiūriu yra traktuojama kaip nutukimas – buvo vos daugiau nei 1 proc. – 1,2 vyrų bei 1,8 moterų. Iki 1989-ųjų šis skaičius šoktelėjo iki atitinkamai 10.6 ir 14 proc. Tik tuomet nutukimas su vis saldėjančiu maistu dar siejamas nebuvo.
Negana to, pastebėta, kad noras valgyti saldžiai tik didėja – kuo daugiau cukraus vartojame, tuo daugiau norisi dar ir tuo stipresnį alkį jaučiame. Niujorko universiteto profesorius ir dietologas Anthony Sclafani atlikti tyrimai su žiurkėmis tai patvirtino – priešingai, nei maitindamosios įprastu žiurkių maistu, gavusios daug kartų apdoroto prekybos centrų maisto, žiurkės staigiai „išpampdavo” ir turėdavo žvėrišką apetitą – tiesiog nesiliaudavo ėsti.
San Francisko ligoninės profesorius Jeanas-Marcas Schwarzas, tyrinėjantis didėjančio cukraus vartojimo įtaką medžiagų apykaitai ir konkretiems vidaus organams, pasakoja dar daugiau – dėl pomėgio valgyti saldžiai aplink kepenis besikaupiantys riebalai pranašauja diabetą, mokslininkai prabyla ir apie cukraus neigiamą poveikį vaisingumui. Bet bene labiausiai cukraus veikiamas vidaus organas yra žarnynas, sudėtinga nervų sistema, ne veltui vadinama „antrosiomis smegenimis”, mat būtent žarnyno nepasotinamas saldumo alkio signalas siunčiamas smegenims, kurios negali jo suvaldyti.
Kaip cukrus veikia smegenis?
Ne naujiena, kad cukrus yra būtinas smegenų veiklai, bet vertėtų turėti omenyje, kad dienos racione jis neturėtų viršyti 10 proc. per dieną suvartojamų kilokalorijų normos.
Žinoma, kad amerikiečiai – neabejotini cukraus suvartojimo lyderiai, bet nuo pastarųjų nedaug atsilieka europiečiai bei daugelis Azijos šalių gyventojų, ypač – kinai. Amerikiečiai vidutiniškai suvartoja 28 šaukštelius gryno cukraus per dieną, kurie sudaro 440 kilokalorijų, taigi net ketvirtį normalios 2000 kilokalorijų paros normą. Dietologai net nesiginčija, kad cukrus yra reikalingas kiekvienam sveikam žmogui, tačiau sutariama, kad tai turi būti natūralus, iš genetiškai nemodifikuotų žaliavų pagamintas saldiklis, vartojamas sąmoningai, kitaip tariant, žalingiausi yra pridėtiniai cukrūs, kurių nesaldžiuose produktuose paprastai nesitikėtume – mėsoje, duonoje ir jos gaminiuose, pieno produktuose.
Kaip tokie pridėtiniai cukrūs veikia smegenis? Čia svarbiausia paminėti hormono leptino veiklą – būtent jis smegenims duoda sotumo signalą. Didelis cukraus kiekis sutrikdo šio hormono veiklą, todėl laiku nejaučiame sotumo jausmo ir to nejausdami persivalgome, o kūnas ima tukti.
Įrodymų vis daugiau
Cukraus pramonės atstovai – nesunku atspėti – tiesioginę saldiklių sąsają su konkrečiomis ligomis neigia. Tik, regis, žmonėms įtikinti nekeisti mitybos įpročių prireiks rimtų įrodymų, nes sveikatos organizacijos viešina vis daugiau studijų ir tyrimų, tas sąsajas įrodančių.
Šį pavasarį Kalifornijos universiteto mokslininkai, atlikę tyrimus, priėjo prie išvados, kad cukrus toksiškai veikia kepenis, todėl jo vartojimą maisto pramonėje reikėtų reglamentuoti griežčiau – kaip panašų poveikį turinčio alkoholio bei tabako. JAV širdies asociacija taip pat šį pavasarį savo leidžiamame moksliniame žurnale „Circulation” publikavo tyrimą, įrodantį saldžių gaiviųjų gėrimų vartojimo tiesioginį sąryšį su širdies ir kraujagyslių ligomis. Tai – tik keletas pavyzdžių.
Davidas Kessleris, vadovavęs įtakingiausiai šalyje JAV maisto ir vaistų agentūrai (FDA) bei dar 1990-ųjų pradžioje įvedęs į rinką cigarečių pakelių ženklinimą su įspėjamaisiais užrašais, sako, kad cukraus vartojimas sukelia priklausomybę, analogišką rūkymui bei alkoholio vartojimui. „Momentinę palaimą suteikiantys saldėsiai sukelia psichologinę priklausomybę, prilygstančią kvaišalams”, – teigia D. Kessleris.
Sveikatai naudingų sprendimų nesitikėti?
Tik kodėl panaši taktika nebuvo pritaikyta saldėsiams? Į tai atsako pats D. Kessleris: „Maisto pramonė gerokai galingesnė už tabako. Negana to, kad joje dirba labai daug žmonių, ji generuoja didelę šalių vidaus produkto dalį, čia viskas dar ir labai susiję – neretai pačios korporacijos finansuoja ir sveikatos ir mokslo tyrimus, o kur dar lobizmas ir spaudimas valstybinėms institucijoms dėl maisto gamybos standartų ir reglamentavimo.”
O ar galime tikėtis realaus pokyčio? Panašu, kad situacija iš esmės pasikeis tik tada, kai pelną iš šiuolaikinės maisto pramonės nusvers sąnaudos, kainuojančios jos sukeltam nutukimui ir kitoms ligoms gydyti. Kaip sako Didžiosios Britanijos sveikatos ministerijos atstovė Anne Milton, Didžiajai Britanijai visuomenės nutukimas šaliai šiandien „kainuoja” maždaug 5 milijardus svarų kasmet, tuo tarpu užkandžius ir konditerijos gaminius gaminančių įmonių pajamos siekia 8 milijardus. „Iš tiesų vartotojams naudingų sprendimų, deja, galime tikėtis tik tada, kai šie skaičiai susikeis vietomis”, – baigia A. Milton.
Štai Britanijos premjeras D. Cameronas pareiškė, kad nutukimas yra pačių nutukusiųjų reikalas, sukeldamas dar daugiau pasipiktinimo visuomenėje, kuri vis dar suirzusi dėl antsvorį turinčių žmonių „išlaikymo už mokesčių mokėtojų pinigus”, kaip parodė pastarieji įvykiai, kai storiausia pasaulyje paaugle vadinamai Georgia Davis, prireikus medikų pagalbos, jai išgabenti prireikė nugriauti dalį namo. Kažin ar Lietuvoje toks įvykis visuomenės būtų priimtas tolerantiškiau, o gal žmonės paprasčiausiai pyksta ant atsainaus valstybės požiūrio į maisto pramonės kontrolę – ar vartotojai turi teisę žinoti apie kasdienio maisto skonį lemiančių besikeičiančių saldiklių, riebalų, maisto priedų ir genetiškai modifikuotų organizmų standartų naudojimą?
Parengė Akvilė Adomaitytė
Auksės nuotr.
Uodų įkandimai gali sukelti ūmias alergijas: kaip nuo j...
Kova su reklaminėmis skrajutėmis
Naujas senos avalynės gyvenimas
Būdai natūraliai pagerinti mąstymo kokybę ir patirti pi...
