Paieška:
ekologiskas oras

Šiandien 2019 m. spalio 22 d.
Laikas 06:51:30

Kūnui » Ar katės gali gydyti?

2015-09-09

kate

Felinoterapija, arba kitaip – kačių terapija, sena kaip pasaulis. Nuo tada, kai katės pamėgo žmones, o šie – kates, užsimezgęs ryšys padeda sumažinti stresą, nusiraminti, kartu veikdamas it širdies ir kraujagyslių ligų prevencija. Nuostabu, kaip toks nepriklausomas gyvūnas gali padėti, jei tik jis pats to nori. Dabar katės sukiojasi ne tik privačiuose namuose, bet ir ligoninėse, senelių namuose, mokyklose, veikia kačių kavinės.

Tikriausiai žymiausias terapinis katinas – Oskaras iš Jungtinių Amerikos Vastijų, išgarsėjęs po Davido Doso straipsnio. Šis katinas iš prieglaudos buvo priglaustas senelių namų ir reabilitacijos centre. Po kurio laiko buvo pastebėta, kad katinas mėgsta apuostyti ligonius ir prie kai kurių miegoti. Dažniausiai jo aplankyti pacientai palikdavo šį pasaulį po kelių valandų. Katinas jausdavo artėjančią mirtį.

Lietuvoje kačių terapija dar ne taip išpopuliarėjusi. Apie šią gyvūnų terapijos rūšį pasakoja  gydytoja psichiatrė psichoterapeutė Zita Alseikienė.

Ar gali katės gydyti?

Žodis „gydymas“ (lot. therapia) reiškia tam tikros ligos ar problemos gydymą (siaurąja prasme) arba bendrai teigiamą poveikį sveikatai ir organizmo funkcijoms. Kai išgirstame žodį „gydymas“, pirmiausia pagalvojame apie medikamentų poveikį (na dar ir chirurgija galėtų būti), tuo tarpu antra žodžio dalis „-terapija“ pridedama prie įvairiausių gydymo metodų, pvz., elektroterapija, radioterapija, aromoterapija, animaloterapija ir kt. Felinoterapija būtų kačių gydomasis poveikis. Visa problema, kad šį poveikį ne taip paprasta išmatuoti. Gal pagerėjo savaime? Beje, geriausias gydymo metodas ir yra tas, kurio veikimas toks švelnus, jog yra „pagerėjimo savaime“ jausmas, jokių nepageidaujamų reiškinių. Sakykime, sergant artritu rekomenduojama katę dėti po 7–10 min. kas antrą dieną 30 dienų. O katė šiandien gali būti visiškai nenusiteikusi gydyti! Arba kaip tyčia nesigulti ant skaudamos vietos. Arba geriausiu atveju užmigti, ir tiek. Tai kaip tokiu atveju suprasti, ar įvyko gydymo seansas, ar ne? Ir kaip, būdamas rimtas gydytojas, gali rekomenduoti tokį nerimtą gydymo būdą pacientui?!

Kaip patikrinti kačių gydomąsias galias? Ar jos iš viso egzistuoja?

Į klausimą, ar katės gydo, geriausiai gali atsakyti… statistika. Tai metodas, kai didelės žmonių grupės lyginamos tarpusavyje, šiuo atveju lyginami bendraujantys su katėmis ir ne. Štai kokią „kačių gydymo“, t. y. tikėtino kačių poveikio statistiką teko rasti:

Kačių šeimininkai ne tik vidutiniškai 10,3 metų gyvena ilgiau negu tie, kurie kačių neturi, bet jų vidutinis intelektas yra aukštesnis nei laikančiųjų šunis (galimai dėl to, kad kačių šeimininkams nereikia savo augintinių vedžioti po lauką, tuo metu jie gali skaityti bei kitaip save tobulinti). 10 metų trukęs Minesoto universiteto tyrimas parodė, kad kačių laikymas namuose 40 proc. sumažina infarkto ir insulto riziką, mažina paidėjusį kraujospūdį, taip pat cholesterolio bei trigliceridų kiekį kraujyje.

Taip pat teko rasti informacijos, kad katės gali puikiai gydyti skausmus dėl osteochondrozės ar kitų ligų, pagreitinti kaulų lūžimų gijimą bei padėti išvengti osteoporozės, mat kačių žemo dažnio murkimo garsas (infragarsas 4–16 Hz bei girdimojo dažnio garso bangos) veikia panašiai kaip fizioterapija (tikrai keista – kodėl katėms niekada nepasireiškia osteoporozė, nors jos ypač nejudriai gyvena).

Kačių glostymas padidina oksitocino (meilės, prisirišimo ir ištikimybės hormono) bei endorfinų (skausmo malšintojų bei laimės hormonų) kiekį glostytojo organizme.

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad žmonės, leidžiantys katėms miegoti savo lovoje, niekada nekenčia nuo nemigos.

Vaikams katės taip pat naudingos – mokyklinio amžiaus vaikai, kurių namuose yra katė, mokyklą praleidžia vidutiniškai 9 dienomis per mokslo metus mažiau. Tai aiškinama geresne tiek psichikos, tiek imunologine vaiko būkle. Tarp kitko, esant katėms namie nuo mažens, rečiau vystosi alerginė astma.

O štai alkoholikams felinologai rekomenduoja: jei jaučiate potraukį išgerti, paimkite katę ant rankų ir priglauskite prie savęs. Daugybė tyrimų rodo, kad per 15–20 minučių įkyrus noras išgerti praeis.

Ar pati tikite čia pateikiamais teiginiais?

Sąžiningai pasakius, nežinau, ar aš visais šiais punktais tikiu. Ko gero, taip gali būti, bet būna ne visada. Ir tada belieka tik spėlioti, ar netinkama katino veislė arba spalva (šituo – tikiu mažiausiai), ar netinkama katino nuotaika gydyti, ar netikėjimas jo gydomuoju poveikiu lemia efekto nebuvimą… Kad ir mano mylimas katinas. Visur iš paskos sekioja, visus darbus daryti „padeda“, būtinai būna tame pačiame kambaryje ir kartu miega. Kaip sako namiškiai, jau 10 min. iki mano grįžimo sėdi prie durų, nors grįžtu skirtingu laiku. Kai ką nors skauda, ne kartą norėjau priglausti bent pašildyti skaudamą vietą (vis dėlto kačių kūno temperatūra aukštesnė nei žmogaus – 40ºC), o jis dingsta kuo toliausiai. Sakyčiau, neapdovanotas felinoterapiniu poveikiu, bet kur tau, kai tik kas blogai šeimos nariui, su kuriuo šiaip palaiko ne tokį glaudų ryšį, tai ir prie šono, ir ant krūtinės, ir net ant galvos gulasi. Ir suprask katiną, kad nori. Taip kad felinoterapijos taip paprastai nepaskirsi. Gali, geriausiu atveju, tik rekomenduoti įsigyti katiną. Bet ir to sau neleidžiu su pacientais, nes laikyti katę namie yra didelis ir ne vienkartinis įsipareigojimas, ne visi žmonės mėgsta gyvūnus ir konkrečiai kates (pagal tai žmonės skirstomi į dvi grupes – felinofilus ir felinofobus).

Kokią įtaką ši terapija turi? Ar jos padariniai amžini/ilgalaikiai ar momentiniai?

Neabejotinai (tą taip pat patvirtina statistika), katės pagerina psichologinę žmogaus savijautą (jei tik katė sueina į kontaktą su žmogumi). Rašau taip sąmoningai, nes, deja, paprastai katės renkasi žmogų, o ne atvirkščiai. Tiek namuose tarp šeimos narių ar svečių, tiek tarp pirmą kartą sutiktų žmonių. Kaip ir žmonės, taip ir katės yra skirtingos asmenybės: vienos mėgsta dėmesį, kitos – ne, vienos puola slėptis nuo bet kokio žmogaus, kitos mielai sėda pirmą kartą matomam žmogui ant kelių. Teko girdėti nemažai istorijų, kai katės „prisijaukina“ jų nemėgstančius žmones, kurie paskui be kačių savo gyvenimo nebeįsivaizduoja. Paprastai geriau gydo katės, o ne katinai, ir paprastai tos, kurios mačiusios vargo savo gyvenime, o ne veislinės ir išlepintos. Tačiau yra ir savo poveikiu žmonėms išgarsėjusių katinų, kaip Ajovos valstijos JAV Spenserio bibliotekos katinas Ramzis, kuris suvienijo krizėje esančio miestelio žmones ir suteikė jiems optimizmo. Ir dauguma kačių šeimininkų pasakoja apie savo augintinį daugybę mielų istorijų, tik reikia jų paklausti. Katės neleidžia mums jaustis vienišiems (gal todėl kates laikančios moterys rečiau susiranda partnerį). Augintinė katė tampa šeimos pokalbių tema ir pagerina šeimos santykius. Beje, 90 proc. moterų mano, kad auginantis katiną vyriškis yra patrauklesnis (vyrai, darykite išvadas!).

Kačių poveikis, kaip ir visų priemonių, yra besitęsiantis kurį laiką, bet ne visą gyvenimą. „Gydymą“ po kurio laiko tenka kartoti.

Kur slypi kačių paslaptis, terapinės galios?

Vis dėlto kačių terapinių galių prigimtis dar tebėra paslaptis. Gydo pats ryšys su katinu (žmogaus smegenyse atsiranda atsipalaidavimą rodančių delta bangų), taktiliniai pojūčiai (katės glostymas), jos murkimas (kaip žemo dažnio garsai ir vibracija), kailio elektrostatinis laukas bei aukštesnė nei žmogaus kūno temperatūra. Katino glostymas nuramina, net įveda į savotišką transą, atpalaiduoja kūną ir mintis, gydo depresiją. Katinui, kaip ir šuniui, galima pasipasakoti (taip paprastai ir daro vaikai bei vieniši žmonės), jis viską supranta ir niekada nepasmerkia. Katė gyvena „čia ir dabar“, mokydama ir mus pamiršti praeities nuoskaudas ir nesirūpinti perdėtai dėl rytojaus. Be to, rūpinimasis silpnesniu ugdo altruizmą, atjautą, ypač tai aktualu vaikams ir linkusiems į dirglumą žmonėms. Padeda ne tik katės laikymas namuose. Taip pat malonus ir naudingas užsiėmimas yra kačių stebėjimas, jų piešimas, fotografavimas, figūrėlių lipdymas – tai rekomenduojama dažnai patiriantiems stresą, besiskundžiantiems bloga atmintimi, rankų drebuliu, depresija ir emocijų nevaldymu žmonėms.

Ar visos katės tinka šiai terapijai? Kokiomis būdo savybėmis jos turi pasižymėti?

Terapijai tinkama katė turi būti prieraiši, švelni, tolerantiška, rami, atsipalaidavusi, mokėti valdyti emocijas, nereaguoti į neįprastus dirgiklius bei būti sveika. Aišku, svarbu, kad ji būtų komunikabili, norėtų bendrauti su žmonėmis ir jais pasitikėtų. Ir svarbiausia – kad ji pati norėtų gydyti.

Kokia tamsioji šios terapijos pusė?

Kaip ir bet kurio gydymo atveju, reikia aptarti felinoterapijos nepageidaujamą poveikį. Pirmiausia, įsigyti gyvūną yra ne tik džiaugsmas, bet ir didelė atsakomybė, gal kartais geriau dažniau nueiti katės paglostyti į svečius ar į kačių kavinę. Beje, teigiamai psichiką veikia net ir natūralaus ar dirbtinio kailio reguliarus glostymas.

Katės – naktiniai gyvūnai, ne visos per naktį ramiai miega, kai kurios naktį mėgsta žaisti, valgyti, kelti savo šeimininkus ir išeiti į lauką.

Negalima pamiršti kačių (kaip ir kitų naminių gyvūnų) pernešamų ligų. Tai toksokarozė, toksoplazmozė, echinokokozė. Šios ligos plinta per gyvūno išmatas. Tiesa, ligos atvejai yra gana reti (toksokarozė Lietuvoje registruota 0,36 atvejo/10 000 gyventojų, toksoplazmozė – 0,45 atvejo/10 000 gyventojų, echinokokozė dar rečiau). Vis dėlto būtina laikytis asmens higienos, kačiukus skiepyti ir dehelmintizuoti („nukirminti“). Be to, glostant laukines kates galima užsikrėsti pasiutlige bei grybelinėmis ligomis. Galima ir alergija katės kailiukui, bet ji pasireiškia rečiau, jei namuose katė yra nuo kūdikystės.

Galbūt žinote, kuo išsiskiria felinoterapija nuo kitų gyvūnų terapijų, kaip delfinų terapija, kaniterapija?

Felinoterapija yra viena iš prieinamiausių gyvūnų terapijos rūšių, nusileidžianti gal tik kaniterapijai (gydymui šunų pagalba). Šunis galima lengviau dresuoti ir tinkamo charakterio šuniukus išmokyti „gydyti“, o su katėmis tai padaryti sunkiau, kaip ir prognozuoti gydymo rezultatą (ir ar iš viso katė tuo užsiims, nors ji ir atrodytų labai tinkama). Vis dėlto, jei po kaniterapijos seansų šunys pavargsta, reikia laiko jiems atsistatyti, apie pavargusias kates girdėti neteko. Katės gydo, kaip ir žaidžia savo malonumui, ir joms tai visai nėra sunku. Todėl felinoterapija nėra gyvūno darbas ar jo išnaudojimas, kaip delfinų terapijos atveju. Delfinų terapija pateisinama tik tada, kai delfinai gali gyventi laisvai jūroje ir gydyti atplaukia patys savo malonumui, kaip tai yra delfinų terapijos centre, Izraelyje. Delfinų laikymas nedideliame plote pasirodyti ir gydyti, gyvūnų teisių gynėjų nuomone, yra jų kankinimas. Panašu, kad arkliai taip pat jaučia malonumą būti su žmonėmis ir nuo to neišvargsta. Jie gali daug padėti tiek turintiems judėjimo sutrikimų, tiek autizmą ar vien norintiems atsipalaiduoti. Bet turėti savo arklį dažnam šiuolaikiniam žmogui yra per didelė prabanga, o katės tinka net neišeinantiems iš namų, pagyvenusiems žmonėms, nes joms reikia minimalios priežiūros ir joms užtenka nedidelio ploto. Žuvytės, papūgos ar egzotiniai gyvūnai taip pat veikia teigiamai žmogų, bet tai yra mažiau populiaru. Tuo tarpu katė, pagal statistiką, yra kas trečiuose namuose, ir jų Europoje yra bent 3 kartus daugiau nei šunų.

Kaip pati susidomėjote kačių terapija?

Mano katinas man pačiai neabejotinai padeda nusiraminti, pamiršti visas problemas. Taip ir rašoma, kad katė namuose rekomenduojama įtemptą protinį darbą bei emocinį stresą darbe patiriantiems žmonėms. Abu su katinu mėgstame pažiūrėti filmukus apie gyvūnus, tai taip pat suteikia teigiamų emocijų. Aišku, sunku pasakyti, kaip jausčiausi ir kokiomis ligomis sirgčiau neturėdama katino.

Animaloterapija (gyvūnų poveikiu žmogui) domiuosi jau seniai. Esant galimybei, namie visada būdavo katė arba šuo, kartais ir ne po vieną gyvūną. Mama pasakojo, kad kūdikystėje mane globojo katė. Visada mokėjo mane nuraminti, niekad nepadarė nieko blogo, o jei mama mane pravirkdydavo – puldavo ant mamos, mane „gindavo“. Turbūt iš to ir kilo meilė katėms. Ir dabar mėgstu „padraugauti“ ir paglostyti visus to norinčius katinus (taip pat ir šunis), net ir užsienio šalyse. Ir kol kas jokiomis ligomis ar parazitais nesu nuo jų užsikrėtusi.

Koks požiūris į šią terapiją Lietuvoje?

Visa tai, kas buvo kalbėta, paaiškina, kodėl felinoterapija nėra labai lengva ir populiari sritis, nors daug medikų ir neabejoja jos veiksmingumu. Neteko girdėti, kad Lietuvoje ji būtų taikoma profesionaliai (nors neabejotina, kad gydo ne tik savi, bet ir svetimi katinai). Yra mėgėjų, bet šiai sričiai sunku įgyti pripažinimą. Kadangi katinai gydo, kada jie to patys nori, neįmanoma paskirti pacientui reguliarių seansų kurso. Teko skaityti, kad kai kuriuose Rusijos miestuose galima išsikviesti už tam tikrą mokestį katę su šeimininku. Aišku, tai nėra tikslinga profesionali kačių terapija, bet geriau negu nieko katės namie negalintiems laikyti asmenims.

Geriausia būtų, jei katės gyventų kiekvienoje uždaroje įstaigoje: senelių ir vaikų globos įstaigose, kalėjimuose ir ligoninėse. Tada jos pačios pasirinktų, kas turi būti jų pacientais ir kiek dažnai juos lankyti. Žinoma, kad katės sugeba sumažinti pažengusia Alzheimerio liga sergančiųjų agresiją bei sueiti į kontaktą su autistiškais vaikais net geriau už šunis, kurie tokiems vaikams gali būti pernelyg judrūs ir pažeidžiantys jų erdvę. Katės kalėjimuose padeda ugdyti atjautą silpnesniam, moko rūpintis kitu. Kiek teko girdėti, kates kalėjimuose Lietuvoje jau leidžiama laikyti, o apie kitose uždarose įstaigose esančių kačių naudą yra tik užsienio patirtis. Problema – higienos reikalavimai, kurie laikomi svarbesni nei šių įstaigų gyventojų emocinė būklė (apie kačių pernešamas ligas parašysiu vėliau).


bernardinai_logo

 

 

Susiję straipsniai


Kiti komentarai

Komentarų nėra.

Komentuoti

*
*

Naujienlaiškis  Naujienlaiškis

Gaukite šviežiausias naujienas du kartus per savaitę!


Mokymu centras ir seminarai

Joga Kaune, meditacija kaune

Mielos dovanėlės moterims




renginiai


Savaitės vaizdelis

Išsiliejusios vasaros spalvos (foto) 0

Aplinkosauginiai filmai

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas