Turbūt dauguma jūsų esate klausę savęs: kada, kur, kodėl ir kaip ši ekologiška, etiška mada atsirado? Atsakymas į šį klausimą, žinoma, negali būti paprastas, bet jo ištakos kyla iš paprastos filosofijos: mažinti naudojimą, pakartotinai naudoti ir panaudotą perdirbti.

Siekdami suteikti bent mažą dalį žinių apie ekologiškos mados judėjimą, turime paaiškinti nemažai specifinių terminų, jų atsiradimą ir tik tuomet “įklijuoti” juos į šiuolaikinės mados ir dizaino kontekstą. Ir tik tada galėsime išsiaiškinti, kiek šioji mada yra tvari?

Kodėl aš tai vilkiu?

Žaliosios mados “šaknys” siekia 60-ųjų aplinkos apsaugos ir socialinio teisingumo judėjimus, kuriais buvo siekiama paviešinti paslėptus gamybos procesus, kenksmingų medžiagų naudojimo praktiką daugelyje pramonės šakų. 60-ieji sukūrė žmonėse kritišką mąstymo strėlę, kuri savo smaigalį pasiekė 90-aisiais, kai „Sweatshop“ darbo praktika buvo iškelta į dienos šviesą. Vartotojai pradėjo suvokti, kokias darbo sąlygas, pirkdami tokią produkciją, jie rėmė.

Nuo 90-ųjų pradžios buvo rengiami masiniai protestai prieš gaminius, kurių gamyba kelia pavojų žmonių sveikatai ar net gyvybei. Šis sąrašas ilgas, jis prasideda kavos, deimantų, taip pat drabužių pramone. Vartotojų judėjimai, masiniai protestai peraugo į tarptautinį lygį, didžiausias protesto bangų srautas buvo nukreiptas į Azijos, Afrikos, Pietų ir Vidurio Amerikos regionus. Žmonės pamažu pradėjo suvokti, kad jie, kaip vartotojai, yra tiesiogiai atsakingi už vargingų asmenų, dirbančių tose pramonės šakose skurdą, nežmoniškas darbo sąlygas. Ir toji atsakomybė nebuvo vien ekonominė, su protestų banga ji peraugo į socialinę, netgi į aplinkosauginę. Buvo tikima nepaneigiama tiesa: kas vyksta viename pasaulio kampelyje, tas be abejonės tiesiogiai įtakoja tavo ir likusio pasaulio gerovę.

Taigi, kai kalba pasisuka apie vartotojiškumą, mūsų pasirinkimą, dėka šių judėjimų, tiesiogiai įtakoja informacija apie prekę – iš kur, kas gamino, kokiomis sąlygomis, ar man būtina? Mums padeda ir “boikotuotų” prekių ar gamintojų sąrašai, kurie susikaupė per netrumpą laiką. Pasaulinis turas per šalis, fabrikus, žmones, kurie siūna mūsų drabužius, dabar mums suteikia galimybę matyti visus už ir prieš.

Ką aš vilkiu?

Atkreipkime dėmesį į medžiagas. Vyksta dideli ginčai, kurios medžiagos yra ekologiškiausios, tai yra, tinkamiausios drabužių tekstilei. Kiekvienos medžiagos privalumai bei trūkumai priklauso nuo vartotojo, dizainerio ar gamintojo.
Tekstilę, per tam tikrą “moralinį objektyvą”, galima suskirstyti į šias kategorijas:

a) Ekologiška: pesticidų, herbicidų, insekticidų ar kitų kenksmingų medžiagų nebuvimas;
b) Etiška: tekstilės pramonėje dirbančių asmenų geros darbo sąlygos (tai apima darbuotojų teises, tinkamas gamybos sąlygas); sąžininga prekyba; gyvūnams draugiška pozicija.
c) Tvari: didelis dėmesys skiriamas kasdieninių prekių perdirbimui; drabužiai iš atsinaujinančių ištekslių ar žaliavos; drabužių saugumas bei poveikis žmogui ir aplinkai.

Ar tai susidėvi?

Galiausiai, nepaisant to, kokia nuostabi ši tendencija, nuolat kyla klausimas: ar šie drabužiai “susidėvi”? Nors perspektyvų šiuo klausimu yra įvairių, esminis principas yra tas pats: mūsų žemės, gamtos, netgi mūsų miestų aplinkos padėtis tampa vis kritiškesnė. Tai kiekvieno asmens atsakomybė už savo veiksmus ar net ketinimus, nesvarbu, mažus ar didelius.

Žaliosios mados judėjimas prasidėjo kaip tendencija, tačiau šiuo metu jau galime užtikrintai teigti, kad ši tendencija įkvėpė nepaprastai didelį poslinkį į vartotojų sąmoningumą. Didesniu mastu nei bet kada pradedame suvokti, kad me sesame glaudžiai sujungti ir savaime tampame bendros civilizacijos dalimi.

Simonos Ševčenkaitės nuotr.