Paieška:
ekologiskas oras

Šiandien 2019 m. lapkricčio 21 d.
Laikas 02:57:41

NAUJIENOS » Ekologiško elgesio paskatos

2013-05-28

ekosalis

Pagrindinės žmogaus poveikio gamtinei aplinkai formos yra ūkinė ir rekreacinė veikla. XX amžiuje, civilizacijai ėmus sparčiai niokoti gamtinę aplinką, atsirado nauja veiklos forma, skirta natūraliai aplinkai puoselėti, pažeistoms gamtinėms sistemoms atkurti, jų natūralumui ir grožiui sustiprinti. Ši veikla yra moralinio pobūdžio. Joje asmenybės aktyvumas nukreiptas ne į asmeninės materialinės naudos siekimą, bet į pagalbą gamtai, nepajėgiančiai susidoroti su negatyviais technologinės plėtros padariniais.

Gamtosauginę ateitį turime kurti patys

Jei žmogus triūsia savo darže, sodina ir prižiūri daržoves, tai irgi sąveika su gamta. Bet šiuo atveju žmogus siekia naudingo produkto – maisto savo asmeniniam stalui. Ir visai kitokia veikla yra tada, kai žmogus dalyvauja gamtos apsaugos akcijose: sodina medelius, gamina ir kelia į medžius inkilus, surenka upelio pakrantėje ar pamiškėje netvarkingų poilsiautojų paliktas šiukšles ir pan. Pastaruoju atveju mes matome irgi praktinius veiksmus, bet juos jau galime vadinti poelgiais. Poelgis – tai veiksmas, atliekamas kaip dorovinio apsisprendimo aktas. Poetas Justinas Marcinkevičius yra gražiai pasakęs, kad ateityje žmogus galės vadintis žmogumi tik būdamas gamtosaugininku. Tokią ateitį turime patys jau dabar kurti, nes savaime ji neateis. Pvz., savanorystės pagrindu pavasarį rengiamos masinės talkos aplinkai tvarkyti „Darom“ kaip tik yra šios poeto pranašystės išsipildymo pirmieji ženklai. Sveikintinas ir judėjimo „Už gamtą“ aktyvistų siūlymas pačiu jautriausiu miško gyvūnijos jauniklių perėjimo ir auginimo metu tam tikram laikui apriboti medžių kirtimą, drausti važinėjimą miško takeliais triukšmingom transporto priemonėm, neįjungti stiprų garsą skleidžiančių radijo imtuvų.

Raštingiems žmonėms didesnė atsakomybė

Galimybės ekologiškam elgesiui mūsų visuomenėje neabejotinai egzistuoja, trūksta tik valios jomis pasinaudoti. Pasiteisinimo nežinojimu, nesupratimu ir pan. vargu ar galima šiandien toleruoti. Juk gyvename mokslo ir technikos, informacijos technologijų, žinių epochoje, o ne XVI amžiuje, kada Lietuvos Statutas už tą pačią žalą, padarytą gamtai, bajorą baudė didesne bauda negu valstietį. Mat bajoras raštingas, jis gali ir privalo žinoti įstatymus. Šiandien mūsų visuomenėje visi raštingi, taigi visi privalo būti savo meto kultūros lygio, privalo suvokti savo epochos realijas bei problemas, privalo suprasti santykio su gamta ypatybes, mokytis iš klaidų ir kaupti gerąją patirtį, padedančią susiorientuoti susiklosčiusiose aplinkybėse. Žinoma, iš praeities paveldėti pasenę įpročiai, neatitinkantys dabarties realijų technokratinio mąstymo ir elgesio standartai, valdymo klaidos, moralinio bei teisinio nihilizmo apraiškos ir kitos priežastys sunkina įveikti atgyvenusias nuostatas bei keisti gyvenimo būdą. Bet šiuos trūkumus galima įveikti.

„Kol mes gyvensime, gamtos mums užteks“

Gyventojų ekologiniai įsitikinimai ir savo moralinės atsakomybės suvokimo lygis, kaip rodo tyrimai, yra labai įvairūs. Ekonomikos plėtra ir augantys vartojimo poreikiai iki šiol lėmė ir dar dideliu mastu lemia žmogaus ir gamtos sąveikos esmę. Dar nemaža visuomenės narių yra abejingi ekologinei problemai ir laikosi principo „Kol mes gyvensime, gamtos mums užteks“, o apie ateitį negalvoja. Kiti yra optimistiškai nusiteikę, jog viskas savaime susitvarkys. Esą Žemės išteklių netrūksta, ekonomika gali augti, taigi nėra reikalo ką nors keisti. Treti yra puolę į pesimizmą, jog ką nors pakeisti neįmanoma ir mūsų laukianti pasaulio pabaiga. Ketvirti žiūri į ekologinę problemą racionaliai bei atsakingai ir ieško būdų, kaip būtų galima įveikti gamtinės aplinkos degradacijos tendencijas. Į pastarąją grupę įeina daugiausia intelektualai, t.y. mokslininkai, kultūros veikėjai, kai kurie atsakingai dirbantys valdininkai bei verslininkai, nemaža mokyklinio ir akademinio jaunimo dalis. Kaip tik nuo šių socialinių sluoksnių veiklos labai daug kas priklauso sprendžiant aptariamą problemą, o pažangą šioje srityje lems ir tai, kiek minėti sluoksniai sugebės paveikti kitus gyventojus, patraukti juos į savo pusę ir sukurti tokią kritinę pozityvių pokyčių masę, kad reikalai pakryptų ekologinės būklės stabilumo stiprėjimo linkme. Ši ketvirtoji grupė vadovaujasi teze „Mąstyti globaliai, veikti savo gyvenamojoje vietoje konkrečiai“. Minėta tezė iškelia svarbų moralinį principą, kurio laikydamasis kiekvienas žmogus gali veiksmingai prisidėti prie ekologinės problemos sprendimo, iš problemos dalies virsti tos problemos sprendimo dalimi.

Kalbomis mes visi ekologai, bet ne darbais

Savaime suprantama, mūsų žmonės nori gyventi ekologiškai švarioje aplinkoje, jie pagrįstai ir teisėtai gina šį savo poreikį. Bet kartu jie turi neužmiršti ir savo pareigos tausoti ir saugoti gamtinę aplinką. Deja, dažnai susiduriame su situacija, kai žodžiai nesutampa su darbais. Panašiai yra ir kitose šalyse. Antai vienoje iš jų buvo atliktas eksperimentas. Pakeliui į biblioteką primėtyta šiukšlių, netoliese pastatyta dėžių joms surinkti. Praeivių buvo klausiama: jei gatvėje guli šiukšlių, kas jas turi pakelti ir padėti ten, kur joms priklauso būti, visi piliečiai ar tik komunalinių įmonių darbuotojai? 94 proc. atsakė: visi. Tačiau iš 506 žmonių tai padarė tik 8, t.y. 1,4 proc. Lietuvoje rezultatai, manyčiau, irgi nebūtų geresni. Taigi tarp verbalizuotos ekologinės sąmonės, t.y. kaip žmonės kalba apie savo elgesį, ir faktiško jų elgesio, žiojėja gili praraja.

Pirmiausia ekologiškai elgiasi altruistai

Dažnas blogą elgesį teisina tuo, kad ir kiti blogai elgiasi. Socialinis psichologinis veiksnys, žinoma, labai svarbus elgesio motyvacijos elementas. Nemaža dalis galbūt elgtųsi ekologiškai, jei būtų tikri, kad ir kiti taip elgsis. Bet tokius skatinamuosius veiksnius mes turime kurti patys, rodydami gražius pavyzdžius, elgdamiesi taip, kaip reikia, o ne kartodami kitų ydas, kurios pakartotos netampa dorybėmis. Blogą elgesį ypač skatina galimybė elgesio subjektui likti nežinomam. Taigi į pagalbą reikėtų dažniau pasitelkti viešąją nuomonę, tada ir kiti, suvokę realią sankcijos perspektyvą, bus labiau nusiteikę keisti savo elgesį. Daug kas priklauso ir nuo to, į kokias vertybes orientuojasi elgesio subjektai ir kokie yra jų elgesio įpročiai. Neabejotinai pirmiausia ekologiškai elgiasi altruistai, kurie, kitą padarę laimingą, patys jaučiasi laimingi. Deja, altruistų visuomenėje, ypač tokioje, kuri apimta vartojimo manijos, paprastai yra mažuma. Tačiau jei subjekto suformuotos vertybės yra pakankamai aukštos, tai gilus problemos suvokimas ir raginimas laikytis moralinės normos, kad būtų kam nors padaryta gera, irgi gali duoti visai neblogą rezultatą. Įprotis visada jausti atsakomybę už savo elgesį moralinės normos aktyvinimo atveju dažniausiai išjudina žmogų.

Priklausymo gamtai jausmas ir ekologiniai papročiai

Ekologiško elgesio motyvai paprastai yra priklausymo gamtai jausmas, gyvenimo perspektyvų suvokimas, baimė ir nerimas dėl ateities, dėl vaikų ir vaikaičių gerovės, troškimas išsaugoti sveikatą, pasirengimas mažiau vartoti. Šie ir kiti panašūs moraliniai motyvai kol kas yra veiksmingi tais atvejais, kai ekologiškas elgesys nesudėtingas, nereikalauja daug pastangų, lėšų ar laiko, siekiamas tikslas elgesio subjektui yra asmeniškai naudingas, o laukiamas rezultatas nėra labai tolimas. Čia galima, pvz., paminėti makulatūros surinkimą iš gyventojų, kada miestuose prie gyvenamųjų namų atvyksta paskelbtu laiku specialus transportas ir surinkėjai gyventojams už atneštą makulatūrą atsilygina. Tačiau tokių motyvų pakanka sprendžiant tik kai kurias ekologines problemas, o kitų sprendimas jau sudėtingesnis: jis reikalauja aukštesnio lygio ekologinės-moralinės sąmonės, idealistinių bei altruistinių vertybių, plataus ir toliaregiško požiūrio ir gilaus savo atsakomybės suvokimo. Negana to, dar reikia pačioje buityje įsitvirtinusių elgesio formų, vadinamųjų ekologinių papročių. Kodėl pastarųjų dabar dažnas neturi? Priežastys, matyt, glūdi mūsų krašto istorijoje.

Požiūris į mišką kaip į Dievo ar gamtos dovaną – ne visai teisingas

Etnologė Gražina Kadžytė yra pastebėjusi, kad „lietuviui labai svarbus nuosavybės jausmas“, t. y. jis rūpinasi ir saugo tai, kas jam tiesiogiai priklauso ir lemia jo gerovę. Deja, mūsų tautos istorinės aplinkybės (pvz., baudžiavos įsigalėjimas, okupacijos) pastaruosius kelis šimtmečius buvo tokios, kad didžiausia dalis gamtos gėrybių (miškas, dirbamos žemės plotai, vandens telkiniai) jam nepriklausė, dėl to daugelis neišmoko ir neįprato jų tausoti. Europoje įsibėgėjus industrinei revoliucijai, Lietuva pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Miškas buvo svarbus pasipelnijimo šaltinis. Nors caro valdžia ir įkūrė valstybines institucijas miškų reikalams tvarkyti, bet daug kas vyko nieko nepaisant, apeinant įstatymus, savavaliaujant. Sunykusių Lietuvos girių likimą įtaigiai tuo metu aprašė didieji poetai Antanas Baranauskas ir Maironis. Prie mano tėviškės, Girkalnio, Raseinių rajone, gyvenęs rašytojas Aleksandras Fromas-Gužutis XIX a. pabaigoje eilėse „Girių naikinimas“ pranašavo liūdną krašto ateitį: iškirstų miškų vietoje beliksią plyni laukai, išdžiūsią upeliai ir užaksią šaltiniai. Jis rašė:

Ateis sunkūs laikai – išnyks girios mūsų,
Tada vargūs lietuviai pirks medžius iš Prūsų.

Laimė, pranašystė neišsipildė, bet budrumo neturime prarasti. Dar nemaža žmonių iš inercijos į miškus žiūri pirmiausia kaip į įvairių gėrybių ir pelno šaltinį, kaip į Dievo ar gamtos dovaną, kuria galima naudotis nieko nepaisant. Taigi ir totalaus privatizavimo pasekmės gali būti liūdnos. Miškas yra mūsų nacionalinis turtas, vienas didžiausių biologinės įvairovės šaltinių, sudarančių sąlygas išlikti rečiausioms augalų, gyvūnų, grybų, vabzdžių rūšims. Juo reikia labai rūpintis.

Žemė nustojo būti dorovinė vertybė

Kita didelė blogybė, pakenkusi mūsų žmonių santykiui su gamtine aplinka, buvo žemės ūkio kolektyvizacija. Žemė ėmė tolti nuo valstiečio, ji nustojo būti dorovinė vertybė. Daugybė gamtos kampelių, balų ir upelių, parkų ir giraičių išbraukta iš krašto žemėlapio. Juk tėviškėje dažna vieta – gyvenvietė, kalnelis, laukymė, pelkė ar giraitė, iškilus medis lauko pakraštyje – žmonių sąmonėje susijusi su vietiniais ar viso krašto įvykiais, įžymių asmenybių biografijomis; jos taip pat apipintos iš amžių glūdumos atklydusiomis legendomis, padavimais, pasakojimais, dainomis. Pakeitus tų vietų pavidalą, dažnai išgaruodavo jų dvasinė aura, jos tapdavo neatpažįstamos, susvetimėdavo, taigi pasikeisdavo ir gyventojų santykis su jomis. Galbūt abejingumo aplinkai viruso įsigalėjimas ir yra didžiausia mus smukdanti blogybė.

Šitokiu būdu, t.y. plečiant žemės ūkio naudmenas, didinant laukus, juos melioruojant ir pritaikant prie darbo technikos, tiesinant upelius, sovietmečiu buvo deformuotas kraštovaizdis. Liko tik laukų masyvai, kuriuose, kiek menu, vėjas sukeldavo ir nešdavo didžiulius dulkių debesis. Negana to, skelbiant gamtos nukariavimo, pertvarkymo, valdymo šūkius, informacija apie natūralios aplinkos būklę arba nebūdavo renkama, arba slepiama nuo visuomenės. Nenuostabu, kad netrukus įsigalėjo žemės, medžiagų, energijos netausojimo – kaip ne savo ir „nieko nekainuojančių“ – įpročiai. Dar ir dabar neretas neturi atsakomybės už visa, kas krašte vyksta, jausmo, linkęs gadinti svetimą turtą, niokoti ir teršti aplinką, stokoja modernaus bendruomeninio gyvenimo patirties.

Pažanga gamtosaugos srityje nemaža dalimi priklauso ir nuo tautos charakterio

Žlugus sovietinei sistemai ir nukritus geležinei uždangai, Lietuva, kaip savarankiška valstybė, tapo visiškai atvira pasauliui ir globalizacijos įtakai su visais teigiamais ir neigiamais to proceso padariniais. Lietuvai tapus ES nare iškilo nauji uždaviniai ir atsivėrė naujos galimybės spręsti visuomenės ir gamtos sąveikoje iškylančias problemas. Žinoma, apeliuojant vien į individo sąžinę neįmanoma tų problemų išspręsti – būtina konkrečiai nusakyti realius sprendimo būdus bei instrumentus. Tai reikalauja valstybės institucijų ir visuomenės suderintos veiklos. Tačiau ši aplinkybė jokiu būdu nemenkina atskiro individo asmeninės iniciatyvos – pavyzdžio, atsakomybės ir pastangų reikšmės. Juk gamtinės aplinkos būklę, grožį, biologinę įvairovę lemia ne vien valstybės vykdoma gamtosauginė politika, bet ir gyventojų kasdienis elgesys. Imkime tokį iš pirmo žvilgsnio atrodo „paprastą“ reiškinį kaip aplinkos teršimas gyventojų vedžiojamų šunelių išmatomis. Kitų Europos šalių patirtis įvairi. Televizijos apžvalgininkas Algimantas Čekuolis kalbėjo, kad vokiečiai ir britai sugebėjo susidoroti su šia problema, o štai Prancūzijoje raginimai rinkti savo globotinių išmatas kol kas nedavė geidžiamų rezultatų. Pažanga šioje srityje, pasak žurnalisto, matyt, nemaža dalimi priklauso nuo tautos charakterio, temperamento, tradicijų, disciplinuotumo, praktiškumo. Lietuvių pirmieji žingsniai šioje srityje irgi atsimušė į gelžbetoninę inercijos sieną. Bet gerai, kad į šią problemą atkreiptas dėmesys ir ieškoma būdų kaip tą sieną pralaužti. Atskirų atvejų jau yra. Anksčiau ar vėliau privalėsime įveikti šią blogybę.

Evoliucionuoja ir patys žalieji

Sistemingai ir aktyviausiai šioje srityje veikia Lietuvos žaliųjų judėjimas, iškilęs nepriklausomybės atkūrimo akcijose, bei kitos vėliau jaunimo suburtos aplinkos apsaugos, gyvūnų teisių gynėjų, aplinkos tvarkymo, miško gynimo organizacijos. Pažanga čia priklauso nuo to, kiek gyventojai palaiko minėtas akcijas ir patys jose aktyviai dalyvauja. Žalieji nesiekia žlugdyti ekonomikos, kaip neretai jiems priekaištauja verslo atstovai, o tik atkreipia gyventojų dėmesį į aktualias natūralių išteklių grobimo, biologinės įvairovės naikinimo, aplinkos teršimo problemas. Šios akcijos skatina žmones apriboti savo godumą ir savanaudiškumą, ragina neužsisklęsti vien trumpalaikiuose šios dienos interesuose, pakelia visų dvasią, norą ir ryžtą dirbti vardan visų gerovės ir ateities.

Kita vertus, kaip viskas pasaulyje, taip ir žaliųjų judėjimas keičiasi, evoliucionuoja. Kai kuriuose šalyse jau kalbama apie neožaliuosius, t.y. apie inžinierius, kitus specialistus, ūkio subjektus ir bendruomenes, trumpai tariant, tuos, kurie kuria ir diegia alternatyvius energijos šaltinius, švarius automobilių variklius, didina ekologinių ūkių plotus, stato ekologiškas gyvenvietes ir apskritai ūkio plėtrą veiksmingai derina su natūralios aplinkos tausojimo poreikiais. Tai labai perspektyvi veiklos kryptis, išvedanti mūsų civilizaciją į naują, aukštesnę raidos pakopą. Lietuvai irgi būtina eiti šiuo keliu.


Prof. Česlovas Kalenda

zalioji-lietuva

Susiję straipsniai


Kiti komentarai

Komentarų nėra.

Komentuoti

*
*

Naujienlaiškis  Naujienlaiškis

Gaukite šviežiausias naujienas du kartus per savaitę!


Mokymu centras ir seminarai

Joga Kaune, meditacija kaune

Mielos dovanėlės moterims




renginiai


Savaitės vaizdelis

Išsiliejusios vasaros spalvos (foto) 0

Aplinkosauginiai filmai

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas