Paieška:
ekologiskas oras

Šiandien 2019 m. balandžio 18 d.
Laikas 15:41:48

Politika » Guoda Azguridienė. Kai mūsų valgiaraštį sudarinėja politikai

2013-10-21

lentyna

Bendrame šurmulyje dėl Rusijos sustabdyto lietuviškų pieno produktų importo lengvai gali prapulti pati sustabdymo priežastis – esą produktai yra nekokybiški. Nekokybiški ta prasme, kad neatitinka higienos reikalavimų, mat juose rasta netinkamų medžiagų. Todėl Rusijos vartotojų teisių tarnyba, besirūpindama savo piliečių sveikata, tiesiog privalo reaguoti ir uždrauti nesaugius lietuviškus produktus. Apie šią įvardintą priežastį diskusijos nevyksta, nes visi puikiai supranta, kad nei higiena, nei vartotojai čia ne prie ko.

Yra politinis sprendimas, o jam pagrįsti visų geriausia pasitelkti argumentus dėl kurių nėra kaip ginčytis. Šiandien maisto saugos klausimas yra tapęs neliečiamu – žmonėms tiek kalama į galvą, kad jie patys nieko neišmano, todėl tik suregistruoti, kontroliuojami, sertifikuoti ir visaip kitaip sunormuoti gamintojai gali prisiliesti prie vartotojo stalo. Žmonės tuo šventai tiki.

Kas gi kitas apsaugos vartotojus?

Kavinės, mokyklos, darželiai iki absurdiško detalumo derina valgiaraščius, namų sąlygomis negalima kepti nei paprasčiausio pyrago pardavimui, prekybos vietoje perpjautas sūris akimirksniu praranda visą savo ekologiškumą, o į vakarėlius šiukštu negalima atsivežti savo torto. Ir visa tai dėl to, kad maisto sauga yra valstybės rūpestis ir ji šį rūpestį išreiškia nuoširdžiu darbu: sukuria viską ribojančius teisės aktus ir prikuria institucijų, kurios nuolat stebi ir tikrina.

Vartotojai nori, kad juos gintų. Ir nori vis labiau, juk jiems nuo vaikystės aiškinama, koks pasaulis nesaugus, o jie patys tuo saugumu pasirūpinti negali dėl kompetencijos stokos. Tačiau jokia, net pati pačiausia institucija vartotojų intereso apginti negali, mat vartotojai nėra interesų grupė!

Dažnai stebimės, kodėl politikai paiso interesų grupių, o ne vartotojų. Tai visiškai dėsninga, nes buvimas vartotoju žmonių nevienija, greičiau skiria. Vartotojų interesai tokie įvairūs, kaip ir žmonių poreikiai bei norai apskritai. Labai dažnai jie netgi priešingi – juk neabejotina, kad ir Rusijoje yra vartotojų, kurie nori pirkti lietuviškus sūrius, o yra tokių, kurie mielai užkibs ant nekokybiškos produkcijos kabliuko ir su džiugesiu pirks savo gamintojo produkciją bei piktinsis niekadėjais lietuviais, kurie siekia jiems įkišti visokio šlamšto.

Kadangi vartotojai tikrai bijo nesaugaus maisto, vartotojų teisių gynimo institucijoms yra suteiktos didžiulės galios (Rusijos atveju netgi tiesiogiai stabdyti importą), o tarp vartotojų visada atsiras tokių, kurių interesas su politiniu sprendimu sutampa.

Prancūzijos idėja – smaližiams mokesčiai bus didesni

Lietuviško pieno importo į Rusiją bylos argumentacijos tuštybė kaip ant delno, tačiau kokios išvados bus padarytos? Dvi išvados yra visiškai aiškios – pirma, konkreti – šioje istorijoje prekių kokybė ar higiena yra tik pretekstas, o ne priežastis.

Antra, bendresnė- Rusija yra nepatikimas verslo partneris. Tačiau abu dalykai žinomi ir taip, kitaip sakant – nieko naujo. Į ką norėčiau atkreipti dėmesį, tai yra maisto saugos, kokybės ir sveikumo argumento naudojimas politiniams sprendimams argumentuoti prieš vartotojus. Ir tai niekaip nėra specifiškai Rusiškas fenomenas. Persikelkime trumpam į Prancūziją ir 1988 metų JAV.

Prancūzai nepraleido geros progos neišsišokti – pernai rudenį Vyriausybė pasiūlė ir Senatas pirmą kartą patvirtino vadinamąjį „Nutellos“ mokestį. Laimei, jis buvo bendrame socialino draudimo įstatymų pakete, tai per vėlesnius svarstymus nepraėjo. Tačiau diskusijos vyko plačiai ir garsiai, ir ne be pagrindo. Formalus mokesčio argumentas – palmių aliejuje esantys sotieji riebalai esą pragaištingai tukina Prancūzijos gyventojus. Mokesčio tikslas – nusiųsti piniginį signalą vartotojams nepirkti produktų su palmių aliejumi („Nutellos“ yra 17% palmių aliejaus), ir tokiu būdu pagerinti visuomenės sveikatą.

Nusitaikyta ne ten, kur reikia

Įvairių maisto ekspertų bei institucijų pateikti argumentai politikams buvo visai neįdomūs. O argumentai yra pakankamai pagrįsti. Nors ES, JAV ir kitose turtingose šalyse daroma daugybė tyrimų dėl riebalų poveikio žmonių sveikatai ir konkrečiai nutukimui, niekur nebuvo įrodyta, kad sotieji riebalai, kaip tokie, yra problema. Jie tampa problema, kai jų vartojama per daug.

Remiantis prancūzų vartojimo statistika, daugiausia sočiųjų riebalų jie suvartoja su mėsa (101 kg per metus), sūriu (24 kg) ir sviestu (7,3 kg). Palmių aliejaus – tik 2 kg per metus. Kas yra labai svarbu, palmių aliejus, skirtingai nuo skystųjų aliejų, neturi transriebalų ir, skirtingai nuo gyvulinės kilmės riebalų, neturi cholesterolio.

Kadangi jis yra atsparus temperatūrai ir tirštas, jo nereikia hidrinti, kad sudarytų maisto pramonei reikalingą konsistenciją, tuo metu tam pačiam tikslui naudojami skystieji aliejai yra hidrinami. Nerafinuotas palmių aliejus, be kita ko, yra turtingiausias karotinoidų (iš ko mes pasigaminame vitaminą A) šaltinis žemėje.

Tiesa, „Nutelloje“, kaip ir kitoje masinėje produkcijoje, nerafinuotas aliejus nenaudojamas – naudojamas rafinuotas, kuriame tų karotinoidų nebėra. Tačiau ir mokestis įvestas ne „Nutellai“, o palmių aliejui, o pavadintas šio produkto vardu matyt dėl to, kad Prancūzijoje „Nutella“ yra ypač mėgstamas produktas.

Būtinai reikėjo ką nors papildomai apmokęstinti

Lietuvą pasiekė ir kito argumento prieš palmių aliejų atgarsiai – rūpestis dėl orangutanų. Beje, Prancūzijoje jis buvo ne esminis. Matyt buvo manoma, kad rinkėjams labiau rūpi jų pačių figūros, nei gyvūnai. Dėl orangutanų argumentas paprastas – bet kokia žmogaus ūkinė ir ypač žemės ūkio veikla mažina gyvūnams tinkamas teritorijas.

Rusija taip pat gali iškelti gyvūnų saugojimo argumentą prieš lietuvišką pieną, mat šienaujant pievas rimta technika ypač žūsta daug smulkių gyvūnų. Nereikėtų šerti karvių, nežūtų ir gyvūnai. Galime sutikti, kad orangutanams gresia didesnis pavojus išnykti, nei lietuviškiems kiškiams.

Tačiau situacija gali bet kada pasikeisti ir ji esmės nekeičia. Juo labiau, kad Malaizija, iš kurios importuojama daugiausiai palmių aliejaus, labai rimtai kontroliuoja palmių aliejaus auginimui skirtus žemės plotus ir socialiai atsakingais save vadinantys gamintojai perka aliejų tik iš registruotų plotų tiekėjų. Kas reiškia, kad žemė nebuvo iškirsta specialiai palmėms užsodinti. Tačiau kartu tai reiškia, kad smulkūs ūkininkai, kuriems registruoti savo žemes per brangu, praranda ilgametį pirkėją ir bankrutuoja. Taigi su ta socialine atsakomybe taip pat ne viskas tvarkoje.

Išsiaiškinus, kad argumentai prieš palmių aliejų, švelniai tariant, nepagrįsti, belieka paklausti, kodėl visgi šį mokestį buvo siekiama įvesti? Dėl pačio paprasčiausio tikslo – Prancūzijos biudžetas susiduria su rimtais sunkumais ir jiems desperatiškai reikėjo ką nors papildomai apmokestinti. Ir turiu pasakyti, kad, vertinant politologine prasme, sprendimas buvo neįtikėtinai gudrus. Konkrečiai „Nutellos“, atveju de facto būtų apmokestintas jos gamintojas „Ferrero“, kuris pareiškė, kad vartotojams kainą pakels tik simboliškai, o mokestį amortizuos savo pelno sąskaita.

Kaip politikai reguliuoja mūsų valgiaraštį?

Taigi, vartotojai, kurie yra ir rinkėjai, nenukentės. Socialistų vyriausybė nieku gyvu negali leisti sau apmokestinti tautos numylėto produkto – juk masinis vartotojas yra jų geriausias rinkėjas. Dėl paties palmių aliejaus dirbtinio pabranginimo nukentėtų ne Prancūzijos ūkininkai, o toli esantys Malaizijos ir Afrikos augintojai. Kadangi Afrika arčiau, jie buvo atvykę į Paryžių protestuoti, bet kam rūpi Afrika, kai biudžete trūksta pinigų? Politikai tik džiaugiasi, kad savi ūkininkai neprotestuoja. O tuo metu rinkoje pasirodo dvi naujos – kitų gamintojų – riešutų sviesto rūšys, kuriose vietoje palmių naudojamas saulėgrąžų ir rapsų aliejus. Kai Lietuvoje jau įprasta sakyti – kas galėtų paneigti ryšį tarp šių įvykių?

Atrodo, kad visai nebloga išeitis – ir vilkas sotus – biudžetas pasipildo pinigais, ir avis sveika – nei vietiniai valgytojai, nei gamintojai nenukenčia. O ir pagrindinis mokėtojas yra pakankamai stiprus, kad nuostoliai nepriverstų jo bankrutuoti ar siaurinti veiklą. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Pirma, vilkas – biudžetas, ypač šiandieninių Europos prasiskolinusiosių valstybių, niekada nebus pasotintas. Šis įnašas – it drambliui bonbonkė. Po to seks kiti produktai ir po kurio laiko taps įprasta, kad valdžia reguliuoja mūsų valgiaraštį apmokestindama tuos produktus ar žaliavas, kurie tuos mokesčius sumokėti pajėgia.

Mokestis įvestas, piliečių sveikata – nepagerėjo

Dar blogesnis precedentas yra saugaus-nesaugaus ar sveiko-nesveiko maisto argumento kompromitacija. Žmonėms jau ir taip daug painiavos, besiaiškinant, kas kokiu atveju sveika ir kas ne. Tie patys aliejai – kokius ir kaip vartoti, kur rafinuoti ar hidrinti, kur šaltai spausti, kaip etiketėje perskaityti tiesą, kaip žinoti koks kiekis ne per didelis ir pan. Ir gal visai ne aliejai sudaro jų sočiųjų riebalų racioną. Tai išaiškinti – pakankamai rimtas darbas kiekvienam šeimos gydytojui, dietologui ar maisto ekspertui. Kuriam dar be to reikės įtikinėti klientą, kad tai, ką jis girdėjo kalbant politikus, švelniai tariant, yra netiesa. Kol galų gale žmogui nusibos aiškintis ir jis apskritai nustos kontroliuoti savo mitybą.

Grįžkime trumpam prie mokesčio skelbtų ir tikrųjų motyvų. Tikslas buvo nusiųsti kainos signalą, kad žmonės to riešutų kremo su palmių aliejumi nevartotų. Tačiau kainos signalas nusiųstas nebuvo – naštą prisiėmė gamintojas. Tai kur čia ta sveikatinamoji mokesčio prasmė? Nėra. Nes niekada ir nebuvo. Žvelgiant iš sveikos mitybos pozicijos, šis produktas tikrai nėra skirtas vartoti kasdien, tačiau ne dėl palmių aliejaus, o dėl cukraus, kurio šiame kreme yra daug. Pakeitę palmių aliejų kitos rūšies riebalu, sveikesnio kremo (panašiu skoniu) negausime.

Tropiniai – palmių ir kokoso – aliejai jau buvo įgavę politinį matmenį ir anksčiau, kai prieš ketvirtį amžiaus JAV jiems buvo suversta kaltė dėl amerikiečių aukšto cholesterolio, infarktų, insultų ir kitų širdies bei kraujotakos ligų. Buvo teigiama ir mokoma, kad kokoso ir palmių aliejai turi cholesterolio. Ta proga įvesti didžiuliai muitai, dėl ko puikiai pasipelnė vietiniai aliejų – kukurūzų, sojų, saulėgrąžų, rapsų – augintojai, o tropinių aliejų suvartojimas smarkiai krito. Tačiau metai ėjo, o amerikiečių sveikatos būklė nepagerėjo.

Palikite maistą mitybos ekspertams

Netrukus buvo ištirta ir vienareikšmiai pripažinta, kad jokie augalinės kilmės riebalai patys cholesterolio neturi. Tačiau žinia buvo stipriai paskleista po pasaulį ir net šiandien Lietuvoje rasime žmonių, kurie mano, kad visuose sočiuosiuose riebaluose yra cholesterolio. Ypač šia prasme įtartinas atrodo kokosų aliejus – juk jis baltas ir tirštas.

Patrankoms gaudžiant, mūzos tyli: politiniams argumentams užkariavus eterį, specialistų balsas tampa negirdimas. O jei kuris girdisi labiau, pavienį žmogų, atskirą šalį (lietuviško pieno atveju) ar kokią nevyriausybinę instituciją labai nesunku sukompromituoti. Taigi mitybos klausimo perkėlimas į Seimus ir Senatus bei tarpvalstybinius santykius niekam nieko gero nežada. Tegu politikai tvarko valstybę, o valgytojai patys, su mitybos žinovų pagalba, ar be jų, išsiaiškins ką jiems valgyti.

Žinau, kad tarp sveikos gyvensenos puoselėtojų yra nemažai manančių, kad priemonės nesvarbu, svarbu, kad žmonės nevartototų kenksmingų dalykų. Diskutuoti apie tai galima – tai būtų kito straipsnio tema.

Tačiau ir be argumentų žinoma, kad prievarta geras nebūsi – nei mylimas, nei sveikas, nei laimingas.


Wikimedia Commons nuotr.

Guoda Azguridienė

grynas

Susiję straipsniai


Kiti komentarai

Komentarų nėra.

Komentuoti

*
*

Naujienlaiškis  Naujienlaiškis

Gaukite šviežiausias naujienas du kartus per savaitę!


Mokymu centras ir seminarai

Joga Kaune, meditacija kaune

Mielos dovanėlės moterims




renginiai


Savaitės vaizdelis

Išsiliejusios vasaros spalvos (foto) 0

Aplinkosauginiai filmai

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas