Pagaliau subrendo menininkų karta, kuriems ekologija, vartojimo mažinimas yra savaiminė vertybė. Tačiau tokie „absurdiški“ ir kartu funkcionalūs baldai ir daiktai iš antrinių žaliavų gimsta tik architektės – dizainerės Jurgitos Jakubauskaitės galvoje ir jos dizaino studijoje „Absurdo idėjos“.

– Kada šovė į galvą pati pirmoji absurdo idėja, kokia ji buvo?

– Pirmoji absurdo idėja šovė, matyt, dar vaikystėje. Nuolat viską ardydavau ir surinkdavau taip, kaip man atrodė geriau, gražiau, įdomiau – taip, kaip niekas nedaro ir neturi. Kuri iš jų absurdiškiausia, priklauso nuo to, kaip traktuojama absurdo sąvoka. Turbūt visgi mano netikros barbės netikras namelis (kukliai pavadinta) – apartamentai per tris aukštus su baldais, liftu (veikiančiu) ir net vonia bei visais kitais barbės karališkam gyvenimui reikalingais atributais. Viską padariau savo rankomis ir iš to, ką radau namuose. Vaikystėje buvau ne iš tų mergaičių, kurios lėles per dienas šukuoja; aš greičiau savo suknelės kišenėje turėdavau varžtą, dažnai ir ne vieną.

– Kaip pavyko sukurti verslą iš idėjų, ir dar tokių „absurdiškų“?

– Aš nemanau, kad kuriu kažką nežemiško ar nerealaus – visi mano sukurti daiktai yra tikri, funkcionalūs, tik jų gamybos principas yra kitoks. Aš kuriu daiktus iš to, ką suneša „aitvarai“, ir daugiausia viską darau savo rankomis su buitinio naudojimo įrankiais, o ne suku galvą, kaip čia ką nustebinus stulbinančiomis formomis, moderniausia gamybos technika ar kokiais kitais stebuklais. Genialu tai, kas paprasta!

– Tu kuri nuostabius originalius daiktus iš senų, jau nereikalingų daiktų. Iš kur toks ekologinis sąmoningumas? Ar tai reiškia, kad pagaliau jaunoji menininkų karta jau nebegali negalvoti apie ekologiją?

– Na, mano koncepcija apima ir ekologiją, ir kitokią gaminio sąvoką, sukuriamą pridėtinę vertę. O be viso to labai norėjau įrodyti, kad ir Lietuvoje yra iš ko gaminti. Dažnas manęs klausia, kodėl aš nepatentuoju savo sukurtų daiktų. Ogi todėl, kad aš nieko prieš, jei kas pasigamins sau ką nors panašaus, sunaudos tai, kas paprasčiausiai papildytų sąvartyną. Galų gale, jei žmogus neįperka vieno ar kito daikto, kodėl nepabandžius pasidaryti jo pačiam? O aš jau ryt sukursiu ką nors nauja (ir tai bus gerokai greičiau, nei pildyti kalną popierių siekiant patento).

– Baigei architektūrą. Ar tavo pastatų projektai irgi orientuoti į ekologiją, išteklių tausojimą?

– Architektūros studijas baigiau jau senokai. Projektavimo srityje pradėjau dirbti jau nuo antro kurso. Tačiau pamažu nuo pastatų projektavimo perėjau prie interjerų, vėliau baldų projektavimo – smalsumas. Teko dirbti ir verslo plėtros, rinkodaros srityse. Šiandien, sutelkusi visas įgytas žinias, auginu jau nuosavą verslą, plėtoju socialinius projektus. Vėliau žadu grįžti ir į architektūrą – tačiau ji irgi bus kitokia, kaip ir mano dizaino studija

– Vasario 7 d. prasidejo trečias „Absurdo idėjų“ sezonas. Kas tai yra? Kaip tai patirti?

– Taip, „Absurdo idėjos“ pradeda jau trečiąjį sezoną. Dveji metai šv. Stepono gatvėje prabėgo gan greitai ir nuolat improvizuojant – nuo pat pradžių viskas vystėsi spontaniškai, be jokio išankstinio plano ir konkrečios idėjos (matyt, tai ir padėjo išlikti mano parduotuvėlei – juk dirbtuves atsidariau per patį ekonominės krizės įkarštį). Buvo daug darbo, blaškymosi, atradimų ir praradimų. Šį sezoną – trečiuosius metus – planuoju tvarkytis pagal tikslų veiklos planą, bet kurti – ir vėl iš įkvėpimo.

– Kas tave įkvepia? Iš kur tokios idėjos?

– Kiek save prisimenu, nuolat bandau ką nors sugalvoti. Kaip sakė ežiukas iš seno gero filmuko: „Viskas dėl to, kad aš žiauriai daug galvoju“. Aš net automobilio nevairuoju, nes niekada nežinau, kada pradėsiu galvot ir tikrai ne apie tai, kad vairuoju.

"EKO redakcija"