Paieška:
ekologiskas oras

Šiandien 2019 m. lapkricčio 21 d.
Laikas 09:53:52

Politika » Liutauras Stoškus. Pinigų mes neatsisakysime!

2012-05-08

Įvairiose institucijose, ministerijose, grupėse ir grupelėse prasidėjo judėjimas – vėl bus dalinami ES pinigai. Artėja naujas finansavimo laikotarpis. Negalėčiau atmesti net ir to fakto, kad pirmalaikių Seimo rinkimų siekis reiškia norą sudalyvauti tame procese, užsitikrinant savo temai, sektoriui ar dar kam nors kitam geresnę vietą būsimoje Nacionalinės pažangos programoje 2014-2020 m.

Pradžia lyg ir (kaip visuomet) graži. Daug apvalių stalų, daug diskusijų su įvairių sektorių (taip nesinori sakyti „suinteresuotų grupių“) atstovais. Nes, rodos, interesas turėtų būti vienas – kaip pasinaudojant šiomis finansinėmis injekcijomis pakelti gyvenimo lygį Lietuvoje. Specialiai nesakau „padidinti ekonominį augimą ar bendrą vidaus produktą“, nes tai visiškai nieko nepasako apie žmonių gyvenimo kokybės bei bendrai ateities perspektyvas. BVP, kuris apibūdina ir pajamas (įskaičiuoj iš nelegalios prekybos, kriminogeninės veiklos gaunamas) ir išlaidas, kurias patiriame kompensuodami taršos ar klimato kaitos padarinius produktų gamybos procese, yra patogus žaisliukas manipuliuoti žmonių lūkesčiais. Deja, tik tuo, kad energingai vystantis technologijoms žmonių mąstymas vis dar liko mamutų medžiotojo lygmenyje, galima pateisinti trumparegišką vartotojiškos visuomenės požiūrį į ateities perspektyvas.

Todėl, dalyvaudamas diskusijose dėl tikslų ir priemonių naujam finansavimo laikotarpiui, negalėjau nesidžiaugti skaitydamas neseniai iš anglų kalbos išverstus ir pateikiamus kaip savus valstybinių institucijų dėstomus prioritetus: „tausojantis vartojimas“, „subalansuotas augimas“, „mažų ir vidutinių ūkių skatinimas“, „inovacijos“. Net ir žodžių junginiai „konkurencinga visuomenė“, „konkurencingas žemės ūkis“, „konkurencinga pramonė“ tame aprašytame ir savais žodžiais perpasakotame kontekste vertė tikėti, kad ne apie Petro konkurenciją su Jonu čia šneka. Nes tokių pralaimėjusių konkurenciją jonų ir petrų pilna Anglija ir Airija. Gal tik kartais norėjosi paklausti: „mielieji, kodėl gi ištisus šešerius metus apie tai nekalbėjote?“. Taip nekalbėjo. Atrodo, lyg staiga nukrito akis dengusi širma. Taip, mes pasiekėme, kad su įsigyta už ES lėšas žemės ūkio technika jau galime nesunkiai aparti tris Lietuvas, tačiau, žiūrint į dirvonuojančius laukus ir bebaigiantį išsivažinėti kaimą, darosi akivaizdu, kad ne traktoriai lemia gerovę. Tad ne veltui, matyt, nuskabėjo kartą nedrąsus ir paties kalbėtojo provokuojančiu pavadintas klausimas, jei tokie tik rezultatai, tai gal geriau paimti tik kiek tikrai mums reikia, tiek, kiek mes sugebame protingai panaudoti?.. Bet mumyse slypintys mamutų medžiotojo instinktai iš karto užgniauš ir visuotinai pasmerks bet kokį bandymą būti racionalesniais. Na, ar nesmagu savo keliuose hektaruose pasisukinėti su naujutėlaičiu MTZ.

Specialiai rašau naudodamas pavyzdžius iš žemės ūkio. Nes kaip tik šiuo metu tenka dirbti prie agroaplinkosauginių priemonių taikymo vertingose biologiniu požiūriu teritorijose. Nors žemės ūkio programos tikslai savo subalansuotumo požiūriu gerokai lenkia kitas programas, su kuriomis turėjau progos susipažinti. Nes kitų programų kontekste būtų galima parodyti dar įstabesnių pavyzdžių iš ciklo „norėjom, kaip geriau, o išėjo…“. Kaimo teritorijų vystymo politika, kuria vadovaujaisi ES, yra labai svarbi aplinkosauginiu požiūriu, o jis, savo ruožtu, turi būti svarbus kiekvienam, bandančiam savy užgniaužti mamutų medžiotojo instinktus.

Žemės ūkio politika, arba, tiksliau, ES žemės ūkio politikos atgarsiai Lietuvoje, ir dabar (pavėluotai) užvirusi kova dėl išmokų puikiai iliustruoja tą faktą, kad niekas Lietuvoje net nenori suprasti, kodėl ES politika yra būtent tokia, o ne kitokia žemės ūkio atžvilgiu, arba supratęs geriau patyli, kad nebūtų išvadintas kokiais nors ne itin maloniais epitetais. Labai nustebau, kad net ir žinomas ekonomistas Kęstutis Jaskelevičius vienoje radijo laidoje pasakė, kad jam tūksta informacijos, dėl ko yra toks Europos Komisijos sprendimas. Drįsčiau teigti, kad informacija yra specialiai nutylima: nesinori tikėti, kad tie, kurie važinėjo į pasitarimus, derėjosi, taip nieko ir nesuprato. Bėda slypi tame, jog ES yra didelis žemės ūkio produkcijos perteklius dėl intensyvios ūkininkavimo praktikos ir santykinai didelės (pav., Ispanijoje, Prancūzijoje) visuomenės dalies užimtumo žemės ūkyje. Kai daug pagamini, krenta kainos, ir tu net negali padengti patirtų kaštų. Todėl išmokos leidžia padengti transportavimo į kitas šalis kaštus, kur ūkis nėra toks intensyvus ir maisto produktų konkurencija nėra tokia arši. Tokiu būdu išlaikomos darbo vietos. Tad Lietuva taps tinkama vieta supirkti ispaniškiems pomidorams ir lenkiškiems obuoliams, jei išmokos Lietuvoje bus tris kartus mažesnės. Suvienodinus išmokas Lietuva pati kuo puikiausiai aprūpintų Lietuvos vartotojus žemės ūkio produkcija už prieinamą kainą ir net ją, spėčiau, nesunkiai galėtų išvežti į kitas tos pačios ES šalis tuo dar padidindama ir taip didelę konkurenciją vakarų rinkose.

Aš netikiu, kad ES institucijose Lietuvos atstovams neaiškino, kad šie sprendimai yra neišvengiami norint pareguliuoti ir be to braškančią ES ekonomiką. Netikiu, kad nebandė priminti, kad Lietuva yra ES narė, tad turi rūpintis ne vien tik savo problemomis, bet ir žiūrėti, kaip išlaikyti gyvybingą bendrą ekonominę erdvę. Ir kad tokiu būdu Lietuva gauna labai aiškų signalą, jog žemės ūkio intensyvinimas prie esamos perprodukcijos reiškia tik dar didesnių įsiskolinimų ir įtampų kūrimą. Kad ES siekia (nesėkmingai) palaipsniui subalansuoti žemės ūkį, duodama galimybę (skirdama finansus) norintiems pasitraukti iš jo jau dabar. To negalima nesuprasti. Kaip ir nesuprasti ir nepastebėti, kokias pasekmes ši politika Lietuvoje sukelia, kai nesiimama priemonių nuo to apsisaugoti. Dabar net ir gana stambūs ūkininkai parduoda savo valdas. O ką kalbėti apie mažuosius.

Tačiau išeitis yra. Ir ji yra, vėlgi, aprašyta tuose pačiuose europiniuose dokumentuose. Remti mažus ir vidutinius ūkius, skatinti bendruomenių kūrimąsi, šalinti tarpininkus ir mažinti transportavimo kaštus. Siekiant kaimo vystymosi (ironiška, nyksant kaimams lietuviškuose dokumentuose vis dar naudojamas žodis plėtra), bandoma sudaryti sąlygas kooperuoti lėšas iš skirtingų fondų tam, kad kaimų problemas būtų galima spręsti kompleksiškai: kad būtų galima, esant reikalui, apjungti socialinių ir ekonominių problemų sprendimą priklausomai nuo to, kokie yra konkretūs kokrečios bendruomenės narių poreikiai. Kad bendruomenė galėtų vietoje gaminti žemės ūkio produktus ir juos vietoje parduoti. Ir tikrai čia nėra nieko blogo, jei vieni parduos kiaulieną kitiems, o pirks iš jų pieną ir sūrį. Nes vargu, ar gali būti kas blogiau, kaip Varėnos kaimelio parduotuvėlėje pirkti „Žemaitijos pieno“ pieną, pamelžtą Jurbarko rajone. Vieniems bendruomenės nariams gal reikės darželį pasiremontuoti, kitiems – kelią iki parduotuvės nusigrįsti, tretiems – mėšlo kratytuvą įsigyti, ketvirtems vėl kažką, – ir visa tai užtikrintų gyvybingą bendruomenės funkcionavimą. Ir ne pieno primilžį, ar prikulamų kviečių kiekį iš hektaro reikia didinti, gerbiami žemės ūkio specialistai, ką jūs dabar jau įsirašėte į savo programų siekiamus rezultatus. Nebus tuoj kam tos karvės melžti ir kviečių kulti, jei po skambiomis ir teisuoliškomis frazėmis nebus kitokio rezultato siekiniai apibrėžti –pilnai sukurtų ir, svarbiausia, save išlaikančių, besikooperuojančių (ne konkuruojančių!) bendruomenių, kurios galėtų savo produkcijos perteklių ūkininkų turgeliuuose mieste realizuoti. Čia slypi to burtažodžio konkurencingumas esmė.

Svarstant šiuos klausimus, buvo smagu girdėti, kaip žmonės taikliai ir aiškiai įvardindavo problemas, sudeliodavo siekius ir prioritetus. Todėl sakau, netiesa, kad trūksta proto, kaip buvo kartą įvardinta viename iš pasitarimų. Proto yra, tačiau dažniausiai jau susiskirsčius pagal atskiras temeles pradeda lemti ne bendrieji siekiai, o pragmatiški asmeniniai žmonių interesai, kurie vėliau, pakoreguoti partijas remiančių, dažniausiai – neįvardintų, verslo grupių, gali visiškai iškreipti pirminius tikslus.

Bene skaudžiausias tokio iškreipto tikslo pavyzdys yra asbesto šalinimo programa, kurios pirminis tikslas buvo sumažinti galimą asbesto poveikį žmonių sveikatai. Kai jokios žalos žmonių sveikatai nedarantys, kol neliečiami ir nenaikinami asbesto turintys šiferiniai stogai yra plėšomi daužomi, vežami atviruose sunkvežimiuose per kaimelius ir miestus į statybinių atliekų aikšteles, kur po to traktoriais yra stumdomi į krūvas, laužomi aplinkui būnant žmonėms, nebegali likti jokių iliuzijų, kad tai – ne žmonių sveikatos apsaugai skirta programa. Jei iš tiesų kas nors bent šiek tiek galvotų apie žmonių sveikatą pasakytų: „Mielieji, jei jūsų asbesto turintis šiferinis stogas neleidžia, geriau nelieskit, nes būdamas ant stogo jis tikrai kur kas mažiau žalos padarys.“

Jei grįžtume prie naujos finansinės perspektyvos, tai vienintelis teikiantis vilties dalykas yra tas, jog ateinantys ES pinigai gali prisidėti ne tik prie BVP ir konkrečių žmonių gerovės, bet ir prie Lietuvos visuomenės gerovės ir stabilesnės valstybės. Reikėtų siekti maksimaliai skaidraus proceso ir galimybės visuomenės atstovams dalyvauti tiek pačios programos kūrime, tiek jos įgyvendinimo priežiūroje. Labai svarbu, jog ir Prezidentūra atliktų savajį prižiūrinčios institucijos vaidmenį. Tačiau visada viskas atsiremia į paprastą žmonių padorumą, kuriuo, deja, šiais laikais pasigirti sunkiai įmanoma.

Autorius yra aplinkosaugos ekspertas


Susiję straipsniai


Kiti komentarai

Komentarų nėra.

Komentuoti

*
*

Naujienlaiškis  Naujienlaiškis

Gaukite šviežiausias naujienas du kartus per savaitę!


Mokymu centras ir seminarai

Joga Kaune, meditacija kaune

Mielos dovanėlės moterims




renginiai


Savaitės vaizdelis

Išsiliejusios vasaros spalvos (foto) 0

Aplinkosauginiai filmai

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas