Dėl savo ligos vaikas dažnai verkdavo ir keldavo scenas, jo būklė vis blogėjo. Mama, norėdama pagerinti atmosferą namuose, paėmė iš benamių gyvūnų prieglaudos katiną. Nuo tada Bilis ir Fraseris tapo tiesiog neatskiriami. Vaikui šis keturkojis tapo vieninteliu ir tikru draugu, padedančiu bendrauti su išoriniu pasauliu.
Gydytojų teigimu, jeigu vaiko būklė ir toliau taip sparčiai gerės, jis galės įveikti savo ligą. Katinas intuityviai nujaučia, kada berniukui blogai, nueina ir tiesiogine prasme bando apkabinti letenomis bei murkia.
Jeigu vaikas žaidžia sode, Bilis tupi netoliese ir stebi. Mama prisimena: tą kartą, kai Fraseriui buvo itin blogai, katinas praleido visą dieną ant jo kelėnų tyliai murkdamas ir ramindamas berniuką…
Žinoma, mama stengiasi skirti sūnui kaip galima daugiau laiko, tačiau ji turi ir 15 mėnesių dukrytę, todėl katinas, kaip tikra auklė, ją pavaduoja. Autizmu sergantis berniukas jau gali kalbėti ir žaisti kaip bet kuris kitas jo amžiaus vaikas, tačiau jam vis dar kyla isterijos priepuolių, kai jis susiduria su sudėtinga užduotimi arba jam kas nors nesiseka. Priešingai nei daugelis įsivaizduoja, jis nėra visiškai paniręs į save.
Jis reaguoja į aplinkinį pasaulį, į tėvus ir katiną, tačiau turi elgesio sutrikimų, pavyzdžiui: gali pradėti verkti ir šaukti, jeigu jį kas mėgina ištraukti iš vonios, arba jeigu jam nepatinka televizijos laidos personažas. Tačiau atsiradus namuose Biliui, isterijų proveržiai tapo daug retesni.
VU profesorius: nuo pusgaminių ir greito maisto nenusin...
Geriausiai pasaulyje parduodamas herbicidas rastas žmon...
Glifosatas – priežastys sunerimti
2 litrai vandens per dieną arba kodėl sovietmečiu gerda...
