Atėjus vasarai daugybė žmonių išsiruošia aplankyti pažintinių takų, pailsėti prie ežero ar pasivaikščioti gamtoje. Tik dažnai po apsilankymų ramybės zonose paliekamas ryškus pėdsakas – šiukšlės.
STOP šiukšliadėžėms
Daugelyje užsienio šalių gamtinėse teritorijose sąmoningai nestatomos šiukšliadėžės. Tokie pasauliniu mastu vykdomi eksperimentai labai pasiteisina. Verkių regioninio parko direktorė Vida Petukionienė pasakoja, kad tokia praktika jau taikoma ir Lietuvoje.
Svarbiausia – ji puikiai pasiteisina. „Mes esame įpratę manyti, kad jei bus daug šiukšliadėžių, tuomet bus tvarka. Kitose šalyse mėgstama kaip tik šokiruoti visuomenę.
Tuo norima pasakyti, kad jei ateidamas į gamtą sugebi atsinešti pilną plastikinę tarą ar pakuotę, tai sugebėk išsinešti ir tuščią“, – dalijosi mintimis direktorė.
Apsilankę Verkų regioninio parko Kalvarijų kryžiaus kelyje, pastebėsite, kad čia nėra nė vienos šiukšliadėžės, o suolelių daug mažiau nei įprastuose parkuose.
„Šios vietovės paskirtis – ne tokia, kad atėjusieji susėstų ant suolelių, iškylautų, o paskui mestų tuščias pakuotes sau po kojomis. Vietovė skirta tam, kad žmonės iš tikrųjų ateitų aplankyti gamtos, atgautų jėgas, – sakė V. Petiukonienė.
– Tokio mūsų eksperimento Kalvarijų kryžiaus kelyje rezultatai išties puikūs. Ši erdvė mažiausiai šiukšlinama, nors joje pasivaikščioti ateina tikrai daug žmonių“.
Gamtinės teritorijos nėra atliekų surinkimo vietos, tai dvasios atgaivos vietos. „Neturime žmogaus pratinti, kad jei tik turi ką nereikalingo, tai gali mesti ten, kur paruošta ar po kojom.
Suprantu, tai ilgalaikis visuomenės ugdymo procesas, bet nepasakyčiau, kad jis nesėkmingas ir nerezultatyvus“, – pridūrė pašnekovė.
Jaunimas prišiukšlina daugiausiai
Kiekviena erdvė pritraukia skirtingus žmones. Gamta puikiai parodo, kur kokių pomėgių žmonės buvo apsistoję. Kiekviena gamtinė teritorija turi savo specifinį lankytoją.
V. Petiukonienė pasakoja, kad Sapieginės pažintinis takas labai dažnai prišiukšlinamas. Greičiausiai dėl to, kad jis yra netoli Antakalnio gyvenamojo rajono ir čia dažnai renkasi jaunimas, išliejantis energijos perteklių.
Dar viena itin gausiai šiukšlinama vieta – Žalieji ežerai. Šiukšlių kalnai lieka ne tik po savaitgalių. Pakrantės visą vasarą būna nuklotos plastikiniais indeliais, traškučių pakeliais, skardinėmis.
„Žalieji ežerai traukia jaunimą, norintį ištrūkti į gamtą, siausti per naktis, išlieti energiją, todėl čia dažniausi ir vandalizmo atvejai. Iš tikrųjų prie Žaliųjų ežerų po poilsiautojų apsilankymų būna liūdniausias vaizdas“, – sakė V. Petiukonienė.
Tvarkingiausi – pažintiniai takai
Į pažintinius takus, kuriuose įrengti informaciniai stendai, suoleliai, šiukšliadėžės, ateina žmonės, norintys iš tikrųjų susipažinti su šiomis vietovėmis ir daugiau apie jas sužinoti.
„Žmogus, atvažiavęs ir palikęs automobilį prie Pūčkorių atodangos, gali nueiti 5 kilometrus ir susipažinti su požeminiais gynybiniais įrenginiais, piliakalniais. Visur yra informaciniai stendai, schemos, suoleliai, šiukšliadėžės.
Čia ateina žmonės, norintys ne tik pailsėti, bet ir daugiau sužinoti. Tokie lankytojai kitaip ir elgiasi gamtoje“, – pasakojo Verkių regioninio parko direktorė.
Į Kalvarijų kryžiaus kelio erdves ateina vėlgi kitokie lankytojai – mamos su vaikais, žmonės, ieškantys dvasios ramybės, poilsio. V. Petiukonienė pasakojo, kad po jų apsilankymo nelieka jokių pėdsakų.
„Pėdsakais vadinu paliktas šiukšles, suniokotus informacinius stendus, peiliu apipjaustytus, nudažytus ar net kirviu iškapotus medžius“.
Vietovėms, kur daugiausiai šiukšlinama, skiriamas papildomas dėmesys, tačiau tvarkytojų pajėgos visgi truputį mažesnės nei šiukšlintojų.
Statybinių atliekų era baigėsi
Dar prieš keletą metų užsukus į miesto pakraštyje esantį Verkių regioninį parką galėjai aptikti ne tik plastikinių maišelių, įvairios taros, bet ir kur kas stambesnių atliekų. Į parkus būdavo vežamos padangos, statybinės atliekos, buitinės šiukšlės.
Siekiant sustabdyti pačių žmonių plečiamus šiukšlynus, pirmiausia buvo stengiamasi uždaryti „nelegalius“ miško keliukus, kurie veda į niekur, iki pirmos pušies arba iki pirmos aikštelės. Paprastai šiukšlės būdavo verčiamos tokiuose keliukuose arba aikštelėse.
„Pasistengėme tokias šalikeles užtverti įvairiais būdais: grunto pylimais, kuoliukais ir netgi užtvaromis, kad nepavyktų važiuoti automobiliu, o tik eiti pėsčiomis.
Dabar didžiausia problema tebėra padangos. Jos keičiamos du kartus per metus, ir du kartus per metus regioninis parkas „užkemšamas“ dideliais padangų kiekiais“, – komentavo V. Petiukonienė.
„Apskritai gausiau šiukšlinama tik vasarą, ir tai suprantama, nes tik karštuoju metų laiku į gamtą suplūsta tiek daug žmonių. Deja, visi matome, kokia mūsų visuomenės kultūra, o ją keisti turėtume pradėti nuo savęs“, – pridūrė Verkių regioninio parko direktorė.
Indrė Ribačauskaitė
„EKO redakcija“
