Paieška:
ekologiskas oras

Šiandien 2019 m. liepos 20 d.
Laikas 02:15:28

Gyvūnija » Tautmilės prieglaudėlė šeimininkus randa ir seniems, ir sergantiems gyvūnams

2014-04-01

suniukai

Vilniuje, netoli Rasų kapinių, antrus savo gyvavimo metus skaičiuoja nedidukė Tautmilės prieglaudėlė, talpinanti apie 70 gyvūnų. Mane pasitinka atviros durys ir draugiškas šunų amsėjimas. Čia pat pasirodo ir prieglaudėlės įkūrėja Tautmilė. Į rankas kaip mat gaunu maišelį „baronkų“, kurias kažkokia gera širdis prie durų dar ryte paliko. „Čia – tavo pasas“, – šypteli Tautmilė ir palydi į patalpą, kurioje mus apspinta pulkas vizginančių uodegas keturkojų.

Kaip mat pavaišinu juos savo „pasu“ ir mėginu suskaičiuoti kiek jų čia glaudžiasi tokioje mažoje patalpėlėje. Iš tiesų daug. „Per daug, – pritaria Tautmilė, – tačiau geresnių sąlygų neturime. Darome, ką galime. Spaudžiamės.“ Netrunka daug laiko pamatyti, kad gyvenimas čia juda aktyviu ritmu: netylantis telefonas, kuriuo žmonės prašo tarpininkauti, padėti, atvažiuoti, išgelbėti gyvūnus… o kur dar didžiulis pulkas gyvūnų, kuriems reikia globos, priežiūros, gydymo ar tiesiog dėmesio. Tautmilė, mėgindama viską suspėti, žongliruoja tarp gyvūnų lyg įgudusi akrobatė. Akį patraukia sužaloti gyvūnai narvuose. Šie keturkojai buvo išgelbėti iš smurtaujančių šeimininkų rankų arba avarijų vietų. Patekę čia, visi gyvūnai iš karto yra skiepijami. Iš nedidelio surinkto biudžeto jiems suteikiamas kiek įmanoma geresnis gydymas. Jei sužalojimai labai stiprūs, jie palaikomi stacionare, kol būklė stabilizuojasi. Deja galimybės neleidžia ilgai naudotis tokia prabanga. Grįžę į prieglaudą, gyvūnai toliau yra rūpestingai globojami Tautmilės ir jos savanorių komandos. Ir laukia. O laukia jie naujų namų. Būtent toks yra prieglaudėlės tikslas – surasti išgelbėtiems gyvūnams namus. Kartais tai pavyksta padaryti greitai, kartais užtrunka ilgiau nei metus, o kartais gyvūnų tiesiog nepavyksta išgelbėti.

Tikriausiai visi mes, planuodami įsigyti gyvūną, pirmiausia pagalvojame apie sveiką, mažą, mielą šunelį ar katytę. Ir tai visiškai suprantama. Tačiau jei į gyvūną pažvelgiame kiek sąmoningiau, tai yra, ne kaip į priemonę, skirtą mus pralinksminti ar išsklaidyti mūsų vienatvę, tačiau kaip į bičiulį, kuriam kaip ir mums, gyvybiškai reikia santykio su kita gyva būtybe, kuria galėtume beatodairiškai pasitikėti, mes imame nesibodėti nei seno, nei sergančio gyvūno. Nudžiugau sužinojusi, jog tokių žmonių yra nemažai. Štai sena kalytė Sara, kurią kurčią, aklą ir sergančią gimdos vėžiu, prieglaudos savanoriai parsivežė iš Fabijoniškių, jau rado naujus namus. Taip, Sara neišgis ir negyvens ilgai… tačiau tą laiką, kuris jai dar skirtas, ji praleis apgaubta naujų šeimininkų-bičiulių šiluma ir rūpesčiu. „Mes negalim pasijust Dievais“, – reziumuoja Tautmilė, kuri stengiasi nespręst, kam gyvent, o kam mirt, bet kovoja, kad išsaugotų kiekvieną gyvybę, net ir gęstančią. Jau virš 300 gyvūnų, patekusių čia, surado namus. Savanoriai džiaugiasi, kai žmonės pasidalina, kaip gi klostosi išgelbėtų priglaustų keturkojų gyvenimai, dėl kurių kartais buvo ir naktys nemiegotos, ir rūpestis didžiulis palikęs. Sergančius gyvūnus, kuriems neatsiranda vietos nuolat perpildytoje prieglaudėlėje, Tautmilė kartais priglaudžia ir savo namuose. O kartais, prašantiems pagalbos, tenka pasakyti ir „ne“, nes poreikis viršija galimybes. O ir visi čia dirbantys žmonės darbuojasi be atlygio, taigi visiems jiems dar tenka suspėti pasirūpinti savo darbais ir šeimomis.

Paklausta, kaip galėtų padėti tie žmonės, kurie neturi galimybės priglausti gyvūnų, negali skirti nei laiko savanorystei, nei pinigų finansinei paramai, tačiau turi didelį troškimą padėti, Tautmilė labai paprastai atsako: jie galėtų pasirūpinti savo kieme esančiais beglobiais gyvūnais. Tai būtų milžiniška pagalba visoms prieglaudoms ir didžiausia įmanoma prevencija prieš beglobių gyvūnų populiacijos augimą ir iš to sekančias gyvūnų kančias. Juk vietoje vienos katės, pavasarį atsiranda septynios, o rudenį tas skaičius išauga iki keturiolikos. Tuomet žmonės, neapsikentę per didelės populiacijos ir įsibauginę dėl galimų užkrečiamų ligų (kurių beje tik nedaugelis yra pavojingos žmogui), imasi kartais net sadistiškų kačių naikinimo priemonių… Kai tuo tarpu būtų pakakę prieš metus laiko paskambinti gyvūnų globos organizacijai ir su jų pagalba sterilizuoti kieme esančias kates. Juolab, kad lauko kačių sterilizacijai ir kastracijai yra taikomos nuolaidos, šalyje organizuojamos masinės sterilizacijos. Beje, lauko katės yra naudinga ir reikalinga miestų ekosistemos grandis, naikinanti graužikus. Problema yra ne jų egzistavimas, bet jų perteklius.

Tautmilė taip pat padeda namų bendrijoms sutvarkyti savo kiemus. Tačiau kaip ji pati sako, tai yra pasaka be galo, nes į kiemus žmonės nuolat išmeta savo gyvūnus, kuriais dėl įvairiausių priežasčių šeimininkai daugiau nenori rūpintis ir tiesiog palieka juos likimo valiai. Tokiais atvejais taip pat derėtų paraginti žmones neskubėti užmigdyti ar išmesti gyvūno, bet kreiptis pagalbos į gyvūnų globos organizacijas, kurios pasiruošę tarpininkauti, ieškant augintiniui naujų namų.

Viskas, ko reikia, tai šiek tiek laiko, kol atsiras žmonės, norintys priglausti gyvūnėlį. Tokių žmonių visada atsiranda. Panaši situacija yra ir su išmetamais į gatvę šunimis. Lietuvos įstatyminė bazė šioje vietoje nėra tokia stipri, kad apsaugotų gyvūnus nuo jiems sąmoningai sukeliamų kančių, todėl prieglaudos yra perpildytos, o savanoriai net ir aukodami visą savo laisvą laiką, nėra pajėgūs padėti visiems, kuriems reikia pagalbos. Tad šioje vietoje labai padėtų tiek žmonių sąmoningumas ir iniciatyva, tiek finansinė parama, tiek įstatyminės bazės stiprinimas.

Mums bekalbant, Tautmilė akimis sekioja savo globotinius ir kalba karts nuo karto nuklysta į jų istorijas: liūdnas, graudžias, kartais žiaurias, bet visad su laimingesne pabaiga ir viltimi, kad suradus namus, jų gyvenimai taps nepalyginamai gražesni, nei buvo iki šiol.

Ateinant čia, man kirbėjo klausimas: ką gi ši neatlygintina savanoriška ir tokia sunki veikla duoda prieglaudėlės savanoriams? Kodėl jie tai daro, užuot ramiai ilsėjęsi po darbų savo namuose? Tačiau praleidus pusvalandį šioje vietoje, maniškis klausimas man pasirodė labai kvailas. Juk čia visai nesvarbu, ką gauni, svarbu, ką gali duoti toms būtybėms, kurios per tokį trumpą laiką sugeba rasti kelią į tavo širdį, neištarusios nei vieno žodžio.


Tautmilės prieglaudėlės nuotr.

Lina KONTVAINYTĖ

zalioji-lietuva

Susiję straipsniai


Kiti komentarai

Komentarų nėra.

Komentuoti

*
*

Naujienlaiškis  Naujienlaiškis

Gaukite šviežiausias naujienas du kartus per savaitę!


Mokymu centras ir seminarai

Joga Kaune, meditacija kaune

Mielos dovanėlės moterims




renginiai


Savaitės vaizdelis

Išsiliejusios vasaros spalvos (foto) 0

Aplinkosauginiai filmai

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas