Kiekvieną rudenį Gyvūnų globos draugija ir jaunimo iniciatyvinė grupė „Gerbk gyvūnų teises!“ platina perspėjimus, kad žmonės bent iki šv. Kalėdų nešertų laukinių gulbių. Tačiau neatsakinga žmonių meilė ir šiemet apgavo daugybę paukščių.
Kraują stingdantis vaizdas
Didžiųjų šalčių savaitę atvykus prie Nemuno ties Kauno hidroelektrine stingo kraujas ne tik dėl 25 laipsnių šalčio, kuris dėl vėjo žvarbumo atrodė dar bent dešimčia laipsnių stipresnis, bet ypač dėl kraupaus vaizdo: Nemuno vanduo stipriai garuoja dėl vandens ir oro temperatūrų skirtumo, krantai apledėję, upės srovė darosi vis lėtesnė; skaudžiame vėjyje blaškosi nuo garų šlampančios ir čia pats ledėjančios gulbės. Stresuojantys paukščiai spiečiasi į būrelius, vos judindami sustingusius savo sparnus, ledo varveklių sukaustytas plunksnas.
Tokie vaizdai – ne naujiena. Tačiau jie jaudina net visko mačiusius specialistus. Tuomet kyla klausimas: kas skatina paukščius pasilikti Lietuvoje, kodėl jie, kaip ir daugelis jų rūšies gentainių, nepatraukia rudenį šiltesnių kraštų link?
Lesinti reikia mokėti
Kasdien žiemojančių paukščių pašerti atvažiuojantis kaunietis Gintaras Pauža su dukra Rugile sako, kad paprastai išdidžios ir savo vertę žinančios gulbės dabar yra labai suglumusios, pažeidžiamos. „Batono riekeles ima iš rankų, prieina kuo arčiau, laukia, kol iš maišelio išimsiu daugiau maisto. Gailu žiūrėti į apledėjusias jų plunksnas, girdėti panikuojantį kimų inkštimą“, – dalijosi įspūdžiais G. Pauža.
Kaunietis kasdien atveža gulbėms batonų arba grūdų. Anot jo, geriausia lesalą barstyti krante, vos kelių centimetrų vandens gylyje, kad jis nesušaltų. Giliai mesti gulbėms maisto taip pat nepatartina, nes sušalusios gulbės, panirusios ieškoti kąsnio, gali ir nebeiškilti, perspėjo savanoris gulbių globėjas.
Meškos paslauga paukščiams
Gulbės minta vandens augalais ir dumbliais. Rudenį, pajutusios maisto trūkumą, jos paprastai migruoja į šiltesnius kraštus. Tačiau nemažai gulbių lieka žiemoti dėl to, kad maisto joms vis atneša žmonės. Būtent dėl to kasmet dalis paukščių rudenį taip ir nepakelia sparnų, o lieka Lietuvoje. Gamtosaugos specialistai neretai guodžiasi, kad kai kuriose gausiai turistų lankomose vietose gulbės taip dažnai šeriamos, kad rudenį nebesugeba pakilti į orą. O jei ir skrenda, tai nebegali įveikti didesnių atstumų – todėl priverstos likti Lietuvoje.
Nejausdamos bado pavojaus gulbės patenka į kitą – šalčio ir ledo – pavojų. Žmonės jas dažniausiai lesina duonos gaminiais, kurie vis dėlto yra nevisavertis pašaras, todėl daugelis pasilikusiųjų gulbių pamažu išsenka. Stokodamos jėgų išskristi, nusilpusios, alkanos, jos neretai prišąla prie ledo ir nebegali išsivaduoti.
Gyvūnų globėjai pataria likusias žiemoti gulbes lesinti suaugusioms žąsims ir antims skirtais specialiais kombinuotais pašarais. Jei įmanoma, geriausia pašarą berti į vandenį. Tačiau jei jau pradėjote lesinti – teks tai daryti nuolatos. Paukščiai, tikėdamiesi maisto, lauks jūsų toje pačioje vietoje tol, kol mirtis jų nepasiglemš.
„EKO redakcija“
