Neįprastas šiame skubančiame pasaulyje yra žolininko, žolinčiaus pašaukimas. Iš kur kilo toks įdomus žodis žolinčius? Apie tai rašome ,,Žolinių akademijos" internetiniame puslapyje: ,,Tėvas Stanislovas pasižiūrėjo į savo saugomų vyskupo Motiejaus Valančiaus raštų ir maldaknygių puslapius ir pasakė, kad dar Didžiojo Vyskupo laikais Lietuvoje darbavosi tokie žmonės, kokius jis dabar mato prieš save. Tik jie tautoje tada buvo vadinami žolinčių vardais“.

Augalėlių nepaskubinsi augti, saulės karščiau šviesti nepriversi. Viskas vyksta savu laiku, todėl žolinčiai laiką gerbia: viską daro atidžiai, nuolankiai, kantriai, su didele meile ir pagarba. Sustokite ir jūs. Skirkite laiko, kad galėtumėte pažinti nepaprastai įdomų žmogų – žolintę Danutę Kunčienę.

Žolintė D. Kunčienė sako, kad yra gamtos vaikas, nes nuo mažų dienų buvo susiejusi su gamta. Gimusi ir augusi, vaikystę praleido pamiškėje: ,,Mama pasakojo, kad vėžimėlį palikdavo po medžiu ir dirbdavo lauko darbus, o aš ramiai gulėdavau ir su tuo medžiu kalbėdavau“. Meilė medžiams augo kartu su žolinte: ,,Draugai, broliai buvo medžiai, o seserys − pievų gėlės ir žolės, net lėlių apdarai buvo padirbti iš medžių lapų, o kai ūgtelėjau, miške su medžiais kalbėdavau. Visi turėjo vardus. Turėjom didelį sodą, jame augo labai daug riešutų ir slyvų. Arbatai rinkdavome žoleles, pakalnutes rinkau ir nešiau močiutei, kurias ji naudodavo kojoms gydytis“.

Medžiai ir dabar šalia žolintės, o žolintė šalia medžių – neskubėdama geria ramybę, kurios gyvenime dažnam labai trūksta: ,,Didžiausia šių dienų blogybė – skubėjimas. Kartais žiūriu į žmones ir jie lyg lekiantys aitvarai – net sustoję prie medžio negali nurimti“. Iš kur ramybės semtis? D. Kunčienė pataria ramybę rasti savyje: ,,Ačiū Dievui, kad yra nemažai žmonių, kurie turi tą ramybę. Laimė gyvena jūsų širdyje, ją atrasti privalom kiekvienas“.

Meilė gamtai D.Kunčienę lydėjo ir mokykloje, kurioje įkūrė jaunųjų gamtininkų būrelį: ,,Žiemą maitindavome žvėrelius. Rogėse kinkytas arklys nutraukdavo į mišką šieno, burokų. Tėvelis mokė stebėdavome sniege likusius pėdsakus ir atskirti, koks žvėrelis juos paliko. Nuo vaikystės stebėjau, kas vyksta gamtoje, todėl iki šių dienų džiaugiuosi jos dovanomis“.

Senovės indų patarlė sako − dar niekas nepasiklydo tiesiame kelyje. Rodos, D. Kunčienė tokiu keliu ir eina: ,,Gyvenime būna ieškojimų. Kelių yra lengvesnių ar sunkesniu, bet aš einu savo keliu. Noras padėti žmogui yra mano pašaukimas“. D. Kunčienė yra diplomuota medikė − baigė Klaipėdos medicinos mokyklą ir kelias dešimtis metų dirbo ligoninėje. Pasirinkti mediciną paskatino žmogaus gerumas: ,,Būdama šešerių metukų sunkiai susižeidžiau, teko nemažai laiko praleisti ligoninėje, kurioje buvo labai gera medicinos sesuo. Ją tiesiog įsimylėjau ir pasakiau sau, kad užaugusi būsiu tokia gera kaip ji“. Taip ir nutiko.

Dirbdama ligoninėje žolintė D. Kunčienė pažino žmones, pradėjo domėtis pagalba, kurios galime sulaukti iš gamtos. D. Kunčienė nelygina žolelių ir vaistų: ,,Negaliu lyginti, nes tai skirtingi dalykai: gali veikti išvien arba vienas kitam trukdyti. Tai labai individualu. Svarbu atsiminti, kad visur turi būti saikas. Bendradarbiavimas − būtinas, nes drauge visada lengviau“.

Žolintė D. Kunčienė skatina gamtą gerbti visada, o ne tik bėdos prispaustam atsiminti: ,,Mes labai norime, kad ta gležna žolele, į kurią per gyvenimą eidami nekreipėm dėmesio, nei karto nepasisveikinom, staiga mus pagydytų. Taip nebus. Reikia pradėti gydyti save iš vidaus: savo mintimis, o vėliau jau kreiptis į gamtos vaistinę. Daugelis ligų yra pagydomos, bet daugiau yra nepagydomų žmonių“.

Visi norime būti sveiki ir laimingi, gal pavyks sužinoti paslaptį, kurią žino tik žoliniai? ,,Mes visi labai skirtingi. Kas tinka vienam, kitam gali visiškai netikti, bet pozityvios mintys, gerumas, nuolankumas, širdingumas tinka visiems. Žmonėms norėčiau patarti pradėti nuo savęs. Stengtis sveikai gyventi, maitintis pagal sezonus. Gyvenimas mūsų kaip ir gamtos yra veikiamas metų laikų, sezono. Tad ir patarimai skirtingi. Pavasarį sveika gerti sulą, vasarą − duonos girą, rudenį − uogų sutrintų su vandeniu, o žiemą puikus sveikatos pagalbininkas yra kisielius: avižų, saulėgrąžų, morkų…“. Svarbu mylėti visus šalia esančius, padėti vieni kitiems, padėti gamtai, apkabinti medį, su juo pasikalbėti ir jis prakalbins jūsų širdį. Didelė galybė slypi mūsų galvoje. Tad reikia tinkamai mąstyti. Dažnas paklaus: kas tinkama? Aš mėgstu sakyti: reikia gyventi taip, kad šalia tavęs būtų gera kitam“.

Apie žolinčius, jų filosofiją, įkūrėjus ir šviesuolius D. Kunčienė kalba su didelė pagarba: ,,Mes, žolinčiai, mokiname pažinti save per gamtą, žolę, medį. Pasimokyti jų išminties. Galbūt skaitytojui tai atrodo keista, bet tai tikra. Pakeliaukite su mumis pievomis ir tai suprasite bei pajausite. Vienas iš ,,Žolinčių akademijos“ įkūrėjų yra biomedikas Jonas Skonsmanas. Jis bendradarbiavo su Eugenija Šimkūnaite. Ji yra įžymi vaistažolių tyrinėtoja, farmacininkė, botanikė, meno ir menininkų vertintoja, talentinga Lietuvos gamtos ir tradicijų žinovė, sergančiųjų gelbėtoja − Žiniuonė. E.Šimkūnaitės palikimas neišmatuojamas − jos atminimui norime pasodinti vyšnių sodą. Studijuojame ir kitų žinomų fitoterapeutų ir natūropatų palikimus, stengiamės juos pritaikyti mūsuose, renkame senus liaudies patarimus“.

Žolinčiai rengia gražias akcijas, kuriuose dalyvauja daug žmonių: ,,Praėjusiais metais iš 1000 augalų ,,išaudėme“ nuostabų ,,Taką Lietuvai“, kurį skyrėme kunigo Jurgio Pabrėžos atminimui ir padovanojome Kretingos bažnyčiai. Visus kviečiu apsilankyti bažnyčios bokštelyje ir ji paliesti, pašnekinti“.

Kuo gi skiriasi senieji žolinčiai nuo dabartinių, o kuo jie panašūs? ,,Panašumo su anų laikų žolinčiais tikrai yra − sako D. Kunčienė. − Pirmiausia − tai gamtos bičiuliai, mylėtojai ir natūralumo gerbėjai. Mūsų edukacinės programos atkartoja senuosius žolinčius, kurie vaikščiojo po kaimus, lankė sodiečius ir mokė juos pažinti augalus, dažyti audinius, aiškino apie augalų naudą sveikatai. Mes savanoriškai lankome mokyklas, mokome vaikučius sveikos gyvensenos, kultūringos mitybos, ekologijos ir kitų naudingų dalykų“.
Moteriai visada aktualu pasipuošti, pasigražinti ir būti sveikai. Kokiems papuošalams, drabužiams, maistui D. Kunčienė teikia pirmenybę? ,,Mano papuošalai iš gintaro. Nešioju natūralaus pluošto rūbus, gyvenu pagal gamtos ritmus. Virš 20 metų esu vegetarė. Maistas paprastas, todėl ir parašiau knygelę mitybą pagal metų laikus“.

Žolintė laiko veltui neleidžia: ,,Nupasakoti savo dienotvarke daug popieriaus reikėtų, kiekviena diena vis kitokia, tačiau visos jos − šventinės. Žolinčius ryte jau 6 val. kalbasi su saule ir paukščiais, po to maudosi žolės rasoje ir šventame vandenyje iš žemės įsčių tekančiam dėl mūsų. Kai kurie žolinčiai apsiperka ir parduotuvėse, tik jų vežimėliai nėra kupini prekių. Žolinčiai retai žiūri televizorių, dažniau leidžia laiką pievose, miškuose“.

Žolinčius nuolat užimtas, todėl išmoksta vertinti laiką: ,,Laisvas laikas priklauso man, su juo elgiuosi pagarbiai: išeinu arba išvažiuoju į mišką ir būnu su savimi tyloje tiek, kiek jos į mane telpa“.

Paprastumas žolintės D. Kunčienės gyvenime yra nepaprastas kaip mėgstamiausias jos valgis − juoda duona.
O jums, mieli skaitytojai, ar teko pažinti tikros juodos duonos skonį ir kvapą?

 nuotr. iš internetinio puslapio ,,Žolinčių akademija"